„Net negalvokite, kad jūsų Baltijos jūra.“ Tai, ką jie daro, yra beviltiška

Rusija vėl sugebėjo sukelti tarptautinį ažiotažą, šį kartą kalbėdama apie jūrinės sienos su Suomija ir Lietuva pakeitimą. Ir nors „Interfax“ trečiadienio rytą pranešė, kad Rusija neplanuoja peržiūrėti savo teritorinių vandenų, ekonominės zonos, šelfo ir valstybės sienos linijos Baltijos jūroje pločio, ankstesnis pranešimas Rusijos gynybos ministerijos svetainėje paliko šiek tiek vietos interpretacijoms. Taip pat nebuvo pakeitimų žemėlapio, rašo „Postimees“.

Akivaizdu, kad tai dar viena hibridinio karo iš Rusijos pusės apraiška. Atkreiptinas dėmesys į Gynybos ministerijos pagrindinio puslapio pareiškime esančią eilutę, kad, anot Rusijos, 1985 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu nustatytos geografinės koordinatės „ne visiškai atitinka dabartinę geografinę padėtį“.

Sprendžiant iš formuluotės, neįmanoma atmesti vienašališko Rusijos teritorinių vandenų pakeitimo, tačiau tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – besiformuojantis mąstymo modelis. Keisdama geografinę padėtį, Rusija, žinoma, neturi omenyje kontinentinių šelfų judėjimo, kuris per milijonus metų neišvengiamai keičia gamtos ribinius objektus. Rusija turi omenyje geopolitiką ir ilgalaikių tarptautinių įtakos ir interesų sferų grąžinimą; bent jau tokio poslinkio ji norėtų iš tarptautinės teisės įtakos sferoms. JAV gali pasilikti Grenadą, jei labai to nori, o mes išsiskirstysime zonas Baltijos jūroje – net negalvokite, kad jūsų Baltijos jūra yra NATO vidaus jūra.

Šiame kontekste itin naivi ekspertų ir politikų nuomonė, kad kalbėti apie Rusijos jūrų sienų keitimą yra neįmanoma ir absurdiška, atsižvelgiant į tarptautines konvencijas. Ar tarptautiniai susitarimai, įskaitant 1975 metais Brežnevo pasirašytus Helsinkio susitarimus, kurie atmetė priverstinius Europos sienų keitimus, neleido Rusijai įsiveržti į Ukrainą? Ne, Rusija savo veiksmais parodė, kad grįžo prie imperinių XIX amžiaus principų ir ima teritorijas kur gali.

Tačiau jei Krymas papuolė, kaip prinokęs obuolys, nukritęs nuo aukščiausios šakos, tolesnis gaudymas sekasi vis sunkiau. V. Putinas daugiau nekalba apie Chersoną, Odesą ir Zaporožę. Pagrindiniai jo žodžiai pastaraisiais metais buvo Bachmutas, Avdijivka ir Volčanskas. Būtų puiku kompensuoti kažkuo, kas diskredituotų NATO, bet nekeltų per didelės rizikos ar karinių investicijų. Nieko panašaus į painiavą su NATO jūrinėmis ribomis, nes sunku nubrėžti ribą ant vandens. Kodėl gi to neišbandžius paplūdimyje meškere nubrėžus liniją smėlyje? Ką tada darys suomiai? Ar jie tikrai pradės užminuoti vandenis, ar atsiųs laivus?

Tačiau naujasis Rusijos hibridinio karo etapas atrodo kiek beviltiškai. Estijos atsakymas gali būti paprastas: mes gerbiame šalių teritorinį vientisumą ir laikomės Tartu taikos. Latvija galėtų sukurti agentūrą Abrenės reintegracijai, o Japonija vėl galėtų nusiųsti Rusijai notą, kad Kurilų salų okupacija gali baigtis.