„Baigėsi nesėkmingai.“ Kinija susidūrė su daugiau problemų nei tikėjosi (Video)

Pasak „South China Morning Post“, Kinijos karinis jūrų laivynas atliko įdomų „Railgun“ (elektromagnetinio ginklo) bandymą. Tai buvo sviedinio paleidimas į stratosferą, tačiau bandymas baigėsi nesėkmingai.

Sviedinys pasiekė kiek daugiau nei 14 km aukštį ir judėjo greičiu, viršijančiu 5 Mach (6174 km/h), tačiau šios vertės buvo mažesnės nei tikėtasi. Be to, jis nukrypo nuo suplanuotos trajektorijos.

Elektromagnetinis ginklas – ginklas, turintis didelį potencialą, taip pat ir didelių problemų. Šis ginklas nenaudoja sprogstamųjų medžiagų ir įprastinių artilerinių sviedinių: pabūklas šaudo kinetine energija taikinius naikinančiais sviediniais, naudodamas elektros energiją.

Sviedinio ardomoji jėga priklauso nuo jo kinetinės energijos (proporcingos jo masei ir greičio kvadratui) smūgio taške. Jo greitis didesnis, taigi ir jo smūgio jėga gali būti daug didesnė nei įprastai paleidžiamų tos pačios masės sviedinių. Taip pat privalumas, kad nėra sprogstamųjų galvučių, kurias reikia laikyti ir tvarkyti, taip pat maža sviedinių kaina, palyginti su įprastine ginkluote.

Problemų priežasčių gali būti daug, tačiau didžiausias kaltininkas gali būti itin sunkios sąlygos starto metu. Iššaunamąjį objektą veikiančios perkrovos ir temperatūros yra daug kartų didesnės nei įprastų pabūklų atveju.

Elektromagnetinių pabūklų atveju aplink iššautą objektą susidaro plazma, o tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios amerikiečių eksperimentuose ginklo vamzdis galėjo atlaikyti tik 12–24 šūvius. Jokia elektronika neatlaiko tokios temperatūros (keliasdešimties tūkstančių laipsnių Celsijaus), perkrovų ir elektromagnetinių laukų poveikio. Labai tikėtina, kad valdomas sviedinys buvo apgadintas šūvio metu, tačiau tiesą žino tik kinai.

Tai nekeičia fakto, kad bandymai, naudojant elektromagnetinį pabūklą, norint tiksliai iššauti sviedinius, kurių skrydžio nuotolis yra iki kelių šimtų kilometrų, nebebus atliekami. Galbūt laikui bėgant technologinis lygis leis pasiekti patenkinamų rezultatų. Kitas variantas – panaudoti jį kovojant su, pavyzdžiui, iš kelių dešimčių kilometrų atstumo atskrendančiomis raketomis, kurių vieneto numušimo kaina yra daug mažesnė nei specializuotų priešraketinių raketų, kurių kiekviena kainuoja kelis milijonus dolerių ar eurų.