„Vožtelėsime kur kas rimčiau. Darykite“

Apie „prakeiktus deeskalatorius“. Apie tai rašė 100 000 000 kartų, bet matyt reikia periodiškai kartoti, kad nebūtų pamiršta.

Kai branduolinių valstybių tapo daugiau nei viena, o tai įvyko prieš 74 metus, buvo pradėti nustatinėti algoritmai, kada galima arba reikia naudoti branduolinį ginklą, ir „saugumo technika“ – ką daryti, kad priešas jo nepanaudotų.

Kai kurie dalykai iškyla į paviršių, o apie kai kuriuos galime tik spėlioti. Pavyzdžiui, Rusijoje taikoma „eskalacijos deeskalacijai“ koncepcija, tai yra atėjus kritinei situacijai vožti ne itin apgyvendintai teritorijai palyginti nedideliu branduoliniu užtaisu ir pateikti ultimatumą: „Darykite tą ir tą, o tai vožtelėsime kur kas rimčiau.“

Z-patriotai nuolat patiria orgazmą vien nuo minties, kad toks dalykas įmanomas. „Šalis, turinti branduolinį ginklą, negali pralaimėti!“ Tačiau tai tik drambliuko svajonė. Juk istorija tampa sudėtingesnė, kai šalia priešininko atsiranda dar kas nors pakankamai stiprus, kad pasakytų: „O mes vožtelėsim nebranduoliniais ginklais, bet tai labai skaudės.“ 

Kiek suprantu, JAV kažką panašaus užsiminė Rusijai 2022 m. rudenį. Tai mano prielaida, kurią jau esu išsakęs, o neseniai apie tokio perspėjimo faktą užsiminė ir Lenkijos užsienio reikalų ministras.

Be to, yra tokia vadinamoji „saliamio taktika“. Jos esmė – veikti palaipsniui, kad kiekvienas konkretus nedidelis žingsnis nesukeltų branduolinės eskalacijos. Šiuos žingsnius stebime jau daugiau nei dvejus metus. Palaipsniui plečiamas teikiamų ginklų asortimentas ir jų naudojimo teritorija. Iš esmės tai yra „laipsniškas eskalavimas“, kuris mūsų žiniasklaidos erdvėje pateikiamas kaip vaikų darželio konfrontacija tarp „gerojo Blinkeno ir blogojo Sullivano“.

Esu tikras, kad Baltųjų rūmų administracijoje iš tiesų vyksta diskusijos dėl to, ar eskaluoti, tačiau tos diskusijos vyksta dėl to, kada eskaluoti, o ne dėl to, ar apskritai eskaluoti. O „eskaluotojų“ ir „deeskaluotojų“ sąrašas visais klausimais nėra vienodas. Kartais jie keičiasi vietomis.

O tiems aiškiaregiams, kurie dabar šaukia: „Ką čia skiedi, aš gi žinau, kad niekas niekur nesprogs“, siūlau prisiminti, kad ištisus dešimtmečius krūva žmonių, kurių užduotis buvo viską apgalvoti, o ne tik nosį krapštyti, rašė ir perrašinėjo daugybę elgesio algoritmų. Nes klaidos kaina yra per didelė, ir ji kompensuoja mažą įvykio tikimybę.

Rusiška ruletė yra puikus žaidimas, kai jį žiūrite per televizorių. Tačiau net jei mirtino šūvio tikimybė būtų viena iš šimto, mažai kas norėtų iš tikrųjų ją žaisti.