„Pasaulis stebi Putino agoniją.“ Prasideda režimo griūtis

Publikacija „Telegram“ kanale „Volnodumec“.​

Tariamas V. Putino „taikos planas“, kurį galima palyginti tik su ultimatumu pasiduoti, kuris buvo paskelbtas Šveicarijos taikos aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse, taps diktatoriško režimo griūties atskaitos tašku. 

Savo imperatoriškais pareiškimais Putinas gerokai išblaivė tą neryžtingąją pasaulio dalį, kuri nebuvo apsisprendusi pažaboti agresoriaus. Tačiau Putinas pasistengė. Jis leido aiškiai suprasti, kad Ukraina – jo valdos. Ji turi kapituliuoti, o jis pagalvos, ką daryti su kitomis šalimis, kurios Ukrainą parėmė. 

Labai tikėtina, kad Lavrovo patarimu, Putinas pasakė kalbą Rusijos užsienio reikalų ministerijoje, pareikšdamas ne tik politines Rusijos pretenzijas. Tokius žingsnius, kai būdavo pateikiami išpūsti reikalavimai, paprastai darydavo derybų išvakarėse ankstesniais taikos laikais. Būdavo tikimasi, kad kita pusė apsvarstys šiuos pasiūlymus ir padarys tam tikrų nuolaidų. Tačiau karo metu tai neveikia, o V. Putinas nepaliko jokių manevrų diplomatiniams susitarimams su Europa ir JAV, nes jo „taikos pasiūlymai“ yra ultimatumas pasiduoti ne tik Ukrainai, bet ir Europos Sąjungai, ir JAV pasaulinės įtakos žlugimas.

Pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse visi tikėjosi konkrečių pasiūlymų, tačiau vietoj to nuskambėjo tas pats ultimatumas, kuris buvo prieš 10 metų. Tačiau tada europiečiai tik „išreiškė susirūpinimą“, o dabar V. Putinas Europai išdėstė konkrečius tikslus: jei klausysite, ką sakau aš ir Xi, bus taika! Tai reiškia, kad vadukas nurodė, jog čia visi turėtų klausyti tik jo, bet laikas baigiasi.

Visų kantrybė senka. Pasaulis reikalauja, kad Rusija grąžintų visas užgrobtas teritorijas ir išvestų savo karius iš Ukrainos. Kuo labiau Putinas stumia savo karius prie Europos sienų, tuo labiau Europa vienijasi ir padeda Ukrainai, nes Putinui Ukraina yra tik stotelė kelyje į Europą.

Dabar pasaulis stebi Putino agoniją. Pažeidęs visus tarptautinius susitarimus ir prie Rusijos Federacijos prijungęs Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių teritorijas, jis įvarė save į kampą. Jis negali pasitenkinti tik užgrobtomis teritorijomis, o pasipriešinti susivienijusiai Europai ir tarptautinei koalicijai jis neturės jėgų ir resursų.

Nepaisant V. Putino kalbos agresyvumo ir ultimatyvumo, neapleido jausmas, kad jis bando pasakyti Europai ir pasauliui: „Nagi, atiduokite man tai, ko dar nespėjau užgrobti, ir nelieskite manęs!“. Tačiau pasaulis neturi leisti blogiui nugalėti.