Visiems šokas. Skelbiama pagrindinė Rusijos karinė paslaptis

Dabartiniu karo etapu į akis krinta Rusijos nesugebėjimas pasiekti sėkmės Charkivo kryptimi, kurį lemia vis silpnėjantis amunicijos trūkumas Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir gautas leidimas naudoti kelių Vakarų šalių tiekiamus tolimojo nuotolio ginklus pulti Rusijos teritoriją.

Šioje šviesoje išaiškėja pagrindinė Rusijos karinė paslaptis, kuri, viena vertus, yra visiškai akivaizdi, bet kurią kasdien slepia didžiulis propagandos aparatas: būtent, kad Rusijos kariniai ištekliai nėra beribiai, atkurti viską, kas vyksta dabartinio intensyvumo konflikte, net padedant Iranui ir Šiaurės Korėjai, neįmanoma.

Tai patvirtina ir Vengrijos premjero Viktoro Orbano taikos pasiūlymas Ukrainai, kuris nėra tik jo asmeninė iniciatyva ir kurią, natūralu, iškart atmetė ukrainiečiai.

Tiek Orbano, tiek kitais kanalais skleidžiamas pasakojimas, kad Rusija neabejotinai laimės karą, o Ukrainos pergalė bet kokiu atveju neįmanoma, skelbia apie paskutinę galimybę – žinoma, Rusijos sąlygomis – sudaryti taiką. Tai reiškia, kad Rusijos Federacija patiria sunkumų, nes priešingu atveju šaliai agresorei nereikėtų jokios „taikos“ jos pradėtame kare.

Maskva, ko gero, dabar tikisi, kad transatlantiniame pasaulyje į valdžią ateis Rusijai draugiškos kraštutinės dešinės jėgos, su kuriomis galima pasiekti susitarimą, kuris išsekusiai Rusijos armijai ir ekonomikai suteiktų šiek tiek atokvėpio. Šia prasme Kajos Kallas paskyrimas ES vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumui yra itin nervinantis faktas.

Tokia įvykių plėtra niekaip netelpa į jų planą, jau nekalbant apie platesnę problemą, kad bet kokia Baltijos šalių įtaka ir apskritai šių valstybių egzistavimas prieštarauja Rusijos idėjoms, kaip viskas turi veikti tarptautinėje politikoje.

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose įsiplieskusi arši kampanija prieš Kają Kallas ir jos šeimą rodo, kad ES užsienio politikos „estonizacija“, kurios Sergejus Lavrovas taip bijo, Rusijos nuomone, tikrai kelia rimtą pavojų būsimam sandoriui.

Apie tai rašo estų istorikas Mart Kuldkepp rus.postimees.ee.