„Na ir ką – dabar amerikietiškos raketos skris į „senąsias“ Rusijos teritorijas.“ Rusams linksma

Žiūriu į „karo korespondentų“ viešus puslapius, ten linksmai sakoma, na ir ką – dabar amerikietiškos raketos skris į „senąsias“ Rusijos teritorijas, kodėl mes jų nematėme, kai skrisdavo į „naująsias“. Pasak jų, dar bus atakų prieš aerodromus ir degalų saugyklas, bet Kryme jas perimsime, rašo Brėmeno universitete (Vokietija) dirbantis rusų sociologas Nikolajus Mitrochinas.

Tačiau iš tikrųjų viskas bus ne taip.

Pirma, ir bene svarbiausia, kodėl Rusijos aviacija sklandančias bombas daugiausia naudoja fronto linijoje Donbaso, Charkivo ir Sumų regionuose, bet mažai – Chersono ir Zaporižios regionuose? Nes ten lėktuvai kyla iš „senosios“ Rusijos aerodromų ir numeta amuniciją už 80 km nuo taikinio arba vėl virš „senosios“ Rusijos, arba virš okupuotų teritorijų. Sunkiau atlikti tokį triuką virš Dniepro – ilgai reikia skristi, kyla pavojus gauti raketą iš šono (iš Zaporižios), o Krymo aerodromai evakuoti po Vakarų raketų atakų ir buvo smarkiai apgadinta Krymo oro gynyba.

Dabar įsivaizduokime, kad gavusios leidimą Ukrainos ginkluotosios pajėgos su „Patriotais“ atnaujins Rusijos lėktuvų medžioklę iki 100–120 km atstumu už fronto linijos.  Arba pradėti eksploatuoti F-16 atskris arčiau ir šaudys į lėktuvus, galbūt į kai kuriuos netoliese esančius aerodromus.

O atakų, naudojant sklandančias bombas, nebuvimas (arba bent jau reikšmingas sumažėjimas) smarkiai pablogins Rusijos sausumos operacijų efektyvumą.

Antrasis, šiek tiek mažiau svarbus dalykas, yra balistika. Vėlgi, Rusijos Federacija balistines raketas pirmiausia naudoja šaudyti į didelius miestus ir svarbius taikinius, paleidžiant jas iš Briansko, Belgorodo ir Voronežo regionų. Tačiau beveik visi miestai ir taikiniai yra gana giliai Ukrainos viduje, todėl raketas būtina paleisti gana arti sienos. Ne tiesiai prie jos, o pavyzdžiui, už 100-200 km. Tada galima pasiekti netikėtumo efektą, kaip Poltavoje, kur žmonės, išgirdę pavojaus signalą, tiesiog nespėjo pasiekti bombų slėptuvės.

Tačiau dabar šį žaidimą galima žaisti iš abiejų pusių. Ir į rusų „Iskander“, pastebėtą paleidimo metu už 100–300 km nuo sienos gali pataikyti Vakarų raketų sistemos, atvežtos prie į pasienį arba esančios lėktuvuose.

Ir galiausiai trečia. Rusijos oro gynyba, dengianti Krymą ar Donecką ar kai kurias svarbias fronto dalis nuo Vakarų raketų, yra vienas dalykas. Tačiau Rusijos ir Ukrainos siena Ukrainos šiaurės rytuose ir šiaurėje skiriasi. Būtent dėl ​​santykinai retos Rusijos oro gynybos palei ilgą sieną ir didžiulės miškų zonos su upių tinklu Ukrainos ginkluotosios pajėgos gali paleisti didelių dronų debesis šia kryptimi ir gauti didelį taikinių sunaikinimo procentą. Todėl raketos šia kryptimi skris efektyviau nei link Krymo. Tačiau šiame plačiame fronte yra daug daugiau taikinių nei Kryme, ir jie dažnai būna ne mažesni, o „riebesni“. Pakanka prisiminti tik karinius-pramoninius kompleksus Voroneže arba Briansko mašinų gamyklas.

Taigi nuostoliai čia gali būti daug reikšmingesni nei Kryme.