„Prasideda Dievo kompleksas.“ Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra beprotiška (Video)

Fronto linijoje Ukrainos kariškiams yra sunkios kovinės sąlygos, tačiau fronte nebūtina kentėti, reikia pasidžiaugti įvairiomis smulkmenomis ir rasti pusiausvyrą, kad būtų išgelbėta gyvybė.

Taip mano 100-osios atskiros mechanizuotos brigados kovotojas Vadimas Barabucha.

„Nereikia kentėti kare. Mano draugai tai įrodinėja karts nuo karto, kad tu toks liūdnas, tada ateina koks vaikinas, kuris buvo pozicijoje 7 dienas, uždeda tau ant peties ranką ir sako: „Apie ką tu kalbi?! Nagi, eikime su manimi valgyti šavarmą...“, – V. Barabucha sakė „Army-TV“.

Jis pasakojo, kad pirmą mėnesį fronte jis gyveno „vartodamas energetinius gėrimus, šokoladą ir viską, kas guli šalia“. Kaip paaiškino kovotojas, nutiko taip, kad kariai keliaudami į pozicijas pamiršdavo su savimi pasiimti maisto, nes adrenalinas bėgo per stogą dėl pačios minties – „kovosim“.

V. Barabucha taip pat prisiminė savo pirmąjį atvykimą į pozicijas, kuriose buvo dislokuoti minosvaidžiai. Tarp jų ir atvykėlių buvo didelis kontrastas: „senieji“ kariai savo pareigas atlikdavo tiesiog su šlepetėmis, o naujieji užsidėjo absoliučiai visą amuniciją, nes labai bijojo sužeidimų.

„Paprasčiausiai apsirengiau viską, ką turėjau – visus daiktus, kurie, kaip man atrodė, pravers artimiausiomis dienomis – vykau pusei dienos, o pasilikau tris dienas. Bet aš pamačiau karį, kuris tiesiog vaikščiojo su šlepetėmis, tikriausiai pasikalbėjo su vadu, paklausė, ar reikia dviejų minų, iššovė ir nuėjo į blindažą parūkyti ir išgerti arbatos.

Ir štai mes stresuojame, nešame kiekvieną miną link šio minosvaidžio, tarsi mūsų gyvenimas tuoj baigtųsi. Bet aš žiūriu į tuos vaikinus ir galvoju: ne, mes per daug rimtai į viską žiūrime“, – sakė V. Barabucha.

Karys pasakojo, kad po maždaug savaitės jis ir jo bendražygiai atsipalaidavo:

„Tik prasideda kažkoks Dievo kompleksas, kažkoks beprotiškas pasitikėjimas savimi, kuris lengvai praeina, bet kai kurie, atvirkščiai, pradeda bijoti.

Laikui bėgant atsiranda kažkoks aukso vidurys – tarp tų bičiulių, kurie su šlepetėmis šaudė minosvaidžiu, ir mūsų, kurie tada apsirengėme viską ir manėme, kad dabar bus didžiausias mūsų gyvenimo karas.“

Anot jo, kariškių elgesyje turi būti balansas – prireikus geriau eiti į rūsį arba nepalikti rūsio, jei kovinė misija to nereikalauja. Kariškis priduria, kad laikui bėgant fronte esantys kariai pradeda rūpintis savimi ir savo bendražygiais.