„72-oji. Melskitės visi. Jie pasiliko...“

Kariškio politiko, tinklaraštininko Ihorio Lucenko komentaras „Facebook“.

72-oji Vuhledarą paliko sunkiai, su sunkiais nuostoliais. Prieš tai rusai jau spėjo įsitaisyti prie nugriuvusio elektros linijos bokšto kelyje iš Bohojavlenkos ir netgi įrengti šaudymo pozicijas garažuose už kapinių.

Man ten viskas brangu, kiekvienas kvadratinis metras. Prie tų garažų kažkada palaidojome vieną savo automobilį.

72-oji išėjo sunkiai ir nukraujavusi. Sudegė daug įrangos. Be to, kelias dienas trukusios kančios apgultame mieste išvargino gynėjus, atėjus rytui ne visi turėjo jėgų išeiti. Savižudžiai sprogdintojai pasiliko kai kuriose pozicijose, kad pridengtų pasitraukiančius.

Pagal keistą gyvenimo dėsnį, šiomis dienomis, kai mano paties brigada veržėsi iš Vuhledaro, žmonės visoje šalyje sėdėjo kavinėse ir kino teatruose, praeiviai šoko pagal gatvės muzikantų muziką; gynėjams skambėjo ir nuoširdūs, ir ritualiniai sveikinimai – o jie tuo metu kankinosi mirties agonijoje, palikti, kaip vėliau sakys, likimo gailestingumui. Ir aš neturiu žinių, neturiu jėgų, kaip sujungti šiuos du pasaulius, kurių kiekvienas nenuilstamai eina savo keliu.

Kol buvome ten, mes pasikeitėme. Mes gimėme čia, Kyjive, bet iš naujo atgimėme Vuhledaro laukuose ir rūsiuose. Dabar tos geležies persmelktos tuštumos yra mūsų tėvynė, o sostinės gatvėse esame svečiai ir svetimi. Kažkokie mums nepažįstami žmonės per šiuos trejus metus čia apsigyveno, užpildė gatves ir metro.

Jie kažkokie šviesūs, permatomi. Mes – purvini ir tamsūs, pirtys ir kirpyklos šios tamsos iš mūsų neišvarys. Dabar 72-oji – iš guolio išvarytas žvėris rizikuoja žūti plikuose laukuose dėl artilerijos ir FPV dronų atakų.

Melskitės visi, kurie galite melstis, kad 72-oji, mano pirmoji šiame kare ir amžinai brangi brigada (nors seniai joje nesu) nebūtų sumalta į dulkes mirtinose erdvėse už Vuhledaro.