Kaip Izraelis sukūrė branduolinę bombą. Sąmokslas su Prancūzija ir atviras melas amerikiečiams

Vėliau Izraelis ir Norvegija pasirašė susitarimą dėl taikaus to, kas buvo gauta reaktoriuje, panaudojimo, apie kurį nuoširdžiai turėjo būti pranešta amerikiečiams. Tačiau įdomus faktas yra tai, kad žinutė niekada nepasiekė CŽA ar aukštesnių pareigūnų, nes ji buvo prarasta paslaptingomis aplinkybėmis. Taigi politiškai buvo neįmanoma pateikti kaltinimų britams, norvegams ir izraeliečiams.

Izraelio branduoliniai ginklai buvo sukurti padedant užsienio pagalbininkams. Prancūzija tiekė uraną, Norvegija slapta per JK – sunkųjį vandenį. Savo ruožtu JAV perdavė taikos paketą bendram projektui su Izraeliu „Taikos atomai“, net nesuvokdama, kad jis buvo naudojamas kaip priedanga ir Dimono reaktoriaus Negeve finansavimas.

Tačiau po 12 metų JAV vis tik atskleidė slaptą branduolinį įrenginį, kuris buvo paskelbtas „New York Times“.

Galiausiai Vašingtonas pripažino Izraelį branduoline galia ir net neprivertė jo pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Sąlygos buvo paprastos – siekdamas nediskredituoti JAV kaip sąjungininkės, Izraelis pažadėjo niekada viešai nepripažinti, kad turi branduolinių ginklų, nei jų išbandyti.

Tuo pat metu Prancūzija, bijodama tarptautinio pasmerkimo, vis tiek nustojo tiekti uraną. Izraelis turėjo ieškoti kito šaltinio. Ir išeitis buvo rasta – kontrabanda. Iki 1965 m. kontrabandininkai iš privačios Amerikos korporacijos NUMEC atgabeno 200 tonų urano rūdos. Operacija buvo pavadinta „Plumbat“ (švinas) dėl 560 statinių, kuriuose buvo rūda, ženklinimo.

Vandenyse tarp Kipro ir Turkijos vokiečių laivas „Schersberg A“ į Izraelio krovininį laivą pakrovė kontrabandinė urano rūdą. Vokietijos vyriausybė veikė atsargiai ir slaptai, siekdama išvengti konflikto su SSRS ir JAV, ir buvo priversta bendradarbiauti su Izraeliu dėl grasinimų atskleisti Vakarų Vokietijos pareigūnus, buvusius nacius.

Taigi tokios koncentruotos gamybos sąlygomis bendromis pastangomis 1967 m., tai yra, praėjus 10 metų nuo projekto pradžios, Izraelis turėjo branduolinę bombą, net dvi. O kai 1967 m. prasidėjo Šešių dienų karas ir visas šalies egzistavimo likimas pakibo ant plauko, buvo nuspręsta jas paruošti naudojimui. Tačiau tai nebuvo kovinė amunicija, kuri buvo gaminama kaip raketų galvutės ar aviacinės bombos.

Bombos buvo „vorai“, kaip buvo vadinami, nes iš jų kyšojo daug laidų, o sunkvežimiai tapo vienintele priemone „pristatyti“ ginklą priešui.

Tačiau Izraelis sugebėjo laimėti Šešių dienų karą ir vis dar nepripažįsta savo branduolinio potencialo. Bet tai nereiškia, kad nėra pasiruošęs jo panaudoti.