Atmosferą apvers aukštielninką

Rugsėjo 25 dieną V. Putinas* paskelbė Rusijos branduolinės doktrinos keitimo planus. Konkrečiai, papildyti ją naujomis situacijomis, kurioms įvykus, šalis galėtų panaudoti masinio naikinimo ginklą. Jei ankstesnėje doktrinoje tokia galimybė numatoma tik branduolinės atakos prieš pačią RF ir valstybės egzistavimui gresiančios agresijos atveju, tai dabar valdžia deklaruoja teisę suduoti branduolinį smūgį, jei šalies teritorija būtų atakuojama aviacija, sparnuotosiomis raketomis ir netgi bepiločiais.

• kas yra branduolinis smūgis ir ar jis gali būti saugus pačiai Rusijai;
• kokios gali būti apsikeitimo branduoliniais smūgiais pasekmės. Juk Ukraina turi sąjungininkų;
• kuo branduolinio ginklo panaudojimas skiriasi nuo atominės elektrinės sprogimo ir kiek pavojingos konflikto zonoje esančios Kursko ir Zaporižios AE.

Apie tai kalbame su inžinieriumi-fiziku, programos „Radioaktyvių atliekų saugumas“ ekspertu Andrejumi Ožarovskiu.

Kaip atrodo branduolinė žiema

— Po V. Putino pareiškimo gali būti pakeista branduolinė doktrina. Branduolinio ginklo panaudojimu grasinama ne pirmą kartą, tačiau dabar tai siekiama pagrįsti bet kuo — iki atakų bepiločiais. Visgi atrodo, kad ši grėsmė — abipusė: ar tikėtina, kad panaudojus taktinį ar strateginį branduolinį ginklą nukentės ir pačios Rusijos ar kitų valstybių teritorijos? Jeigu taip, tai kaip jos gali nukentėti?

— Visų pirma, bet kuri branduolinį ginklą turinti valstybė pasirengusi jį panaudoti. Ne tiktai Rusijos Federacija, tačiau ir Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Pakistanas, Kinija, Indija, KLDR ir, veikiausiai, Izraelis.

Kodėl esu tuo tikras? Nes branduoliniam ginklui sukurti ir jam palaikyti kovinėje parengtyje reikia gigantiškų lėšų ir resursų, smarkiai apkraunant aplinką. Ir jeigu tarsime, kad kuri nors iš šių šalių jokiomis sąlygomis nesirengia jo panaudoti, tai ji apie tai pareikštų ir savo arsenalą imtų mažinti. Toks pavyzdys istorijoje buvo — Pietų Afrikos respublika aštuntajame dešimtmetyje sukūrė branduolinį ginklą ir netgi jį išbandė,o dešimtajame jo atsisakė ir savo atsargas sunaikino. Tačiau kol kas tai vienintelė taip pasielgusi šalis.

Žinoma, dabar daugiausiai dėmesio sutelkta į Rusijos branduolinį ginklą, nes ji ganėtinai dažnai primena apie jo turėjimą ir pasirengimą panaudoti. Tačiau tam tikrų klausimų yra visiems tokį ginklą turintiems. Gerai, jeigu nors viena valstybė pareikštų, kad vadovaudamasi etiniais motyvais, ketina iki tokių ir tokių metų mažinti savo atsargas ir galų gale visiškai atsisakyti branduolinio ginklo. Galima iškelti sąlygą: „Jeigu mūsų pavyzdžiu niekas nepaseks, tai mes šį sprendimą peržiūrėsim“. Tai galėtų nukreipti branduolinę retoriką pasaulyje visai kita vaga.

O dabar apie branduolinio ginklo panaudojimą šiame konflikte. Pasekmės priklausys nuo scenarijaus: ar tai bus vienintelis sprogimas ar apsikeitimas daugybe branduolinių smūgių tarp Rusijos ir Ukrainos sąjungininkų.

Jeigu kalbėsime apie pavienius sprogimus, tai mes jų pasekmes daugmaž žinome — jos bus analogiškos branduolinio ginklo bandymams poligonuose ir jo panaudojimui Hirošimoje ir Nagasakyje.

Pagrindiniai pažeidžiantys branduolinio ginklo faktoriai — supleškinantis žmogų ir galingus gaisrus sukeliantis šviesos spinduliavimas, ir smūginė banga, kuri oro slėgiu naikina gyvus padarus, kaip pirštines išverčia žmones, griauna pastatus, daužo langus. Šie faktoriai sukelia daug aukų, vienu momentu išsiskiriant milžiniškam energijos kiekiui.

Tuo pat metu įvyksta trumpalaikis apšvitinimas radiacija. Nuo sprogimo taško į visas puses pasklinda įvairi jonizuojanti spinduliuotė. Ji taip pat paveikia visa kas gyva, tačiau žmogui, kurio oda apanglėjusi nuo šviesos blyksnio ir milžiniško karščio, papildomas radiacinis apšvitinimas jau nelabai aktualus.

Bet yra ir kitas faktorius — atmosferos ir teritorijos užteršimas radioaktyviais branduolinio sprogimo produktais. Kitaip nei šviesa ir smūginė banga, radioaktyvi tarša pasklinda labai toli ir ilgai išlieka. Ar branduolino sprogimo pėdsakas užkliudytų greta Ukrainos esančias valstybes, priklausys nuo sprogimo galios ir vėjo krypties. Užtikrintai galima sakyti tik tai, kad pėdsakas pasklis kelias dešimtis kilometrų, o gali ir daugiau. Į jį patekę žmonės bus apšvitinti ne iš iš išorės, bet ir iš vidaus — įkvėptais ir su maistu bei vandeniu į organizmą patekusiais radionuklidais. O vandenį iš užterštų vandens telkinių gerti teks praktiškai neišvengiamai, juk valymo įrenginiai bus sugriauti. Ir bus daugybė tų, kuriuos japonai vadina „chibakusa“, — radiacijos aukų, kurie geriausiu atveju bus patyrę didelę žalą sveikatai, o blogiausiu — išorinį ir vidinį apšvitinimą, nesuderinamą su gyvybe.

Bet nukentės ne tiktai žmonės. Prieš metus buvau 1978 metais Jakutijoje, už 39 kilometrų nuo Aichal gyvenvietės, atlikto „taikaus branduolinio sprogimo“ vietoje. Sprogimo tikslas buvo „giluminis Žemės plutos tyrimas“. Jis atliktas po žeme, jokio radioaktyvaus užteršimo tiesiog neturėjo būti. Bet, kaip dažnai nutinka, kažkas įvyko ne taip. Sprogdintojų laikiną kaimelį netikėtai užklojo iš žemės išsiveržęs radioaktyvus debesis. Ir buvo nukentėjusiųjų, tačiau kadangi kalbame apie 1978 metus, tai su duomenimis apie juos viskas nelabai gerai.

Po sprogimo sklypą išvalė buldozeriais, sustūmusiais radioaktyvias medžiagas į skaldos kapinyną. Tačiau atsidūręs ten po 45 metų, savo įranga aptikau kelis radioaktyvaus užteršimo plotelius, kuriose spinduliavimo dozė 1–1,2 µSv/h (foninis, tai yra, įprastas radiacinio spinduliavimo lygis gyvenvietėse, valstybinio monitoringo duomenimis, retai viršija 0,2 µSv/h. — Red.). Ir kas mane labiausiai sukrėtė — tai miškas. Dronu padarytose nuotraukose aiškiai matomas branduolinio sprogimo sukelto debesies pėdsakas: medžiai ten lig šiol neauga didesni, nei pusantro metro. Lig šiol gamta — o tai ir žmogaus gyvenamoji aplinka — jaučia žalą. Ir tai vos vienas, netgi ne paviršiuje įvykdytas branduolinis sprogimas.

— Tai yra, jeigu bus daug branduolinių smūgių, taip pat ir jais apsikeista…

— Pagal blogiausią scenarijų kils branduolinė žiema. Yra kokybiniai moksliniai jos modeliai. Buvau pažįstamas su RMA atmosferos fizikos instituto darbuotojais, kurie tyrė potencialų atsakomojo-priešpriešinio smūgio įtaką klimatui.

Atsakomasis-priešpriešinis smūgis — pagrindinė karo tarp branduolinių valstybių koncepcija. Šalis-agresorė paleidžia savo raketas, iš šachtų jos iki taikinio skrieja 10–30 minučių — nelygu, tarp kokių branduolinių valstybių konfliktas. Užpulta šalis turi laiko, jos raketos irgi pakyla iš paleidimo šachtų. Politiniuose tyrimuose tai vadinama garantuoto tarpusavio sunaikinimo koncepcija. Po šios koncepcijos suformulavimo ir sumodeliavimo, devintajame dešimtmetyje imta kalbėti, kad branduolinis karo negali vykti, juk jame negali būti nugalėtojo — šalis-agresorė neišvengiamai nuo atsakomojo smūgio patirs nepriimtiną žalą.

Taigi, apie pasekmes. Smogus į miestus ar miškus, kur yra tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimo aikštelės, neišvengiamai kils gaisrai.

Ir branduolinio ginklo išskiriamos energijos tankis toks didelis, kad šie gaisrai neįprasti. Kyla vadinamieji branduoliniai tornadai, kurių viduje temperatūros pakanka sudeginti netgi plienines konstrukcijas.

Panaudojus kelias bombas megapoliams (Maskvai tai maždaug 10 branduolinių užtaisų, Jekaterinburgui — ne daugiau penkių), miestai bus padegti ir degs, kol neišdegs visiškai. Bus labai dideli gaisrai, kurių metu susidaro suodžiai. Dėl specifinių sąlygų, susidarančių tiktai branduolinio ir kiliminio bombardavimo metu, jie bus išsviesti į aukštus atmosferos sluoksnius ir neiškris ant žemės su lietumi.

Pati atmosfera taptų nelyg išvirkščia. Dabar ją Saulė šildo iš apačios, kai paviršių pasiekusi šviesa tampa šiluma. Atmosfera nestabili, ir tai yra gerai: dėl to pučia vėjas, todėl kyla ciklonai, anticiklonai. Tačiau į viršutinius atmosferos sluoksnius išmetus daug suodžių, ji ims šilti iš viršaus ir taps stabili. Viršuje bus karšta, o apačioje, prie žemės, šalta. Nurims vėjai, Saulės diskas geriausiu atveju bus matomas kaip dabar Mėnulis ir netieks pakankamai šilumos (vidutinės metinės temperatūros gali sumažėti 30–40 °С. — Red.).

— Ir kaip tokiomis sąlygomis atrodys gyvens žmonės?

— Dar praėjusio amžiaus gale atsirado „išgyventojai“, kurie statė bunkerius ir aprūpindavo juos konservų ir vandens atsargomis keliems metams. Gali būti, kokiose nors požeminėse slėptuvėse žmonės ir pajėgs išgyventi, tačiau ką jie išvys paviršiuje? Žemė taps negyva, mes nepajėgsime išsaugoti laukinių gyventojų. Bus sustabdytas fotosintezės procesas — žus augalai. Okeane žus planktonas — maisto grandinių pagrindas, liks tik hidroterminės versmės su vulkaninėmis dujomis besimaitinančiais mikroorganizmais. Nebus įmanoma žemdirbystė. Vienu žodžiu, ilgą branduolinę žiemą pajėgs išgyventi tiktai tie žmonės, kurie savo bunkeriuose sukaups pakankamas maisto ir vandens atsargas. Bet, perfrazuojant Vladimirą Putiną: „O kam mums toks pasaulis, be paukščių ir žvėrių, be augalų žalių?“

Yra skeptikų, kurie sako: o gal mokslininkai kažką pripainiojo? Tačiau tokius pat modeliavimo rezultatus gavo mokslininkai iš įvairiausių šalių — ne tik rusai, tačiau ir amerikiečiai, europiečiai. Jų išvadų praktikoje geriau gal netikrinti.

Mokslo požiūriu, tai yra visiškai įrodyta teorija.

— Ir Žemės paviršius, ant kurio žengs žmogus, bus ne tiktai negyvas, tačiau ir apibarstytas daugybe radionuklidų, tai yra tiesiog nesaugus. Kaip ten reikėtų vystyti kokią nors veiklą, neaišku.

— Tai tiesa, bet man atrodo, tai paskutinis dalykas, apie kurį galvos išgyvenusieji. Visgi, jeigu po biosferos sunaikinimo kas nors ir svarbu, tai taip — atkurti tokio technologijų ir komforto lygio, prie kurio esame įpratę, žmonių civilizaciją, galimybės nebus. Gyvybė Žemėje nežus, ne veltui užsiminiau apie tas hidrotermines versmes — jų gyventojams, veikiausiai, bus visiškai nusispjauti, liko planetoje dar kas gyvas be jų pačių… Tačiau, skaidrėjant atmosferai, evoliuciniai procesai prasidės iš naujo, rasis nauji fotosintetinantys organizmai — ir jiems reikės šimtų milijonų metų, tad išgyvenusiems žmonėms tai niekaip nepadės.

„Visai įmanoma, kad prisireiks evakuoti gyventojus“

— Bet kuri atominė elektrinė pavojinga, nepriklausomai nuo to, ar aplink vyksta ginkluotas konfliktas ar ne. Ginkluotas konfliktas šį pavojų gali tik sustiprinti.

Kalbant apie Zaporižios AE, tai gera žinia yra tai, kad jos visi reaktoriai ganėtinai seniai elektros negamina, atjungti nuo tinklo ir dabar yra šaltojo sustabdymo būsenos (taip vadinamas saugi reaktoriaus būsena, kai jis užgesintas, slėgis mažas ir aušinimo vandens temperatūra žema. — Red.). Jų atjungimas atliktas jau senokai, likutinis šilumos išskyrimas sumažėjo. Tokios būsenos jie mažiausiai pavojingi. Tačiau didelė problema, kad Rusija periodiškai skelbia vieno-dviejų reaktorių veikimo atnaujinimo planus žiemai. Kam to reikia, aš nesuprantu, tačiau netgi jeigu vienas reaktorius pradės dirbti, rizika išaugs smarkiai.

Kai reaktoriuje aukštas slėgis ir temperatūra, tai pažeidus pirmojo kontūro hermetiškumą — tai yra, pažeidus, be viso kito ir dėl apšaudymų — jo turinys grynai pagal fizikos dėsnius išmetamas į atmosferą. Nepalankiausiomis sąlygomis, pirmojo reaktoriaus VVER kontūro dehermetizacija lems maždaug ketvirčio sukauptų radionuklidų kiekio išmetimą į atmosferą (būtent tokius duomenis avarijų pasekmių skaičiavimui ėmė projekto FlexRisk tyrėjai, kurdami žemiau publikuojamo galimo dirvos užteršimo ceziu-137 žemėlapį. — Red.).

ZAE yra ir dar vienas pavojingas objektas — panaudoto branduolinio kuro saugykla. Jis laikomas betoniniuose konteineriuose, galinčiuose atlaikyti pataikymą iš šaunamojo ginklo, tačiau jie negali atlaikyti artilerijos sviedinio ar juo labiau sparnuotosios raketos pataikymo. Ir jeigu dabar kažkas atskries į reaktorių pastatą ar konteinerių su branduolinėmis atliekomis saugyklą, tai jų turinys irgi sukels radioaktyviąją taršą. Jei reaktoriai neveiks, užteršti bus keli šimtai kvadratinių metrų — nelabai didelė aikštė. Tačiau jeigu reaktoriai veiks, tai radionuklidai gali pasklisti už šimtus kilometrų.

Kursko AE situacija kita. Pagrindinė problema — ji Černobylio AE sesuo dvynė. Kursko AE reaktoriai — RBMK-1000. Būtent RBMK-1000 stovėjo ČAE. Kursko AE apsauginis gaubtas nedengia, ten iš principo jokios apsauginės uždangos nėra. Reaktoriai stovi pastate, kuris, iš esmės, yra įprastas gamyklos cechas.

Patys savaime RBMK-1000 — vieno kontūro sistemos. Vienintelio veikiančio RBMK aušinimo kontūro bet kurio elemento pažeidimas sukelia jo dehermetizaciją ir radionuklidų išmetimą į aplinką. Taip, suveikia avarinės aktyviosios zonos aušinimo sistemos (po ČAE avarijos tam tikros modifikacijos visgi buvo atliktos), kas tam tikromis sąlygomis gali sustabdyti avarijos vystymąsi. O gali ir nesustabdyti — apšaudymai gali pažeisti ir šios sistemas.

Pagal blogiausią scenarijų, jeigu reaktorių pastatas bus pažeistas, tarkime, salvinės ugnies sistemomis, gali prasidėti grafito gaisras, kuris savo ruožtu sukels pusmėnesinį radioaktyvių medžiagų išmetimą, kaip tai buvo Černobylyje, ir potencialiu jų išplitimu iki Britanijos salų ir Skandinavijos.

— Ukrainoje yra dar trys AE — žinoma, saugesniuose rajonuose, bet…

— Nelabai man patinka posakis „karo papročiai ir principai“, tačiau šiuose kariniuose veiksmuose į AE tikslingai nesmūgiavo nei viena, nei kita pusė.

Visgi tai daug pavojingiau, nei griauti anglies elektrines ir kitus energinės infrastruktūros objektus.

Ukraina, ypač dabar, stipriai priklauso nuo atominės energetikos: nuo Chmelnyckio AE, Rivnės AE ir Pietų Ukrainos AE. Reaktoriai jose kitokie, nei Kursko AE, — jie vandens-vandens, VVER. Jiems galioja tai, ką sakiau apie Kursko AE: taip, apsauginiais gaubtais jos uždengtos, tačiau jie neapsaugo nuo stambaus kalibro artilerijos ar sparnuotųjų raketų. Šie reaktoriai gamina elektrą, todėl netgi netyčia nukrypusi kokia nors sparnuotoji raketa (o mes žinome, kad ir bepiločiai dronai, ir sparnuotosios raketos dažnai nukrypsta nuo kurso), radioaktyvios medžiagos pasklis už šimtų kilometrų. Spėju, kad būtų paveiktos kaimyninės šalys: jeigu radioaktyvus debesis pasuktų į vakarus, tai nukentės Moldova ir Lenkija, jeigu į rytus — Rusija. Radioaktyvių medžiagų koncentracija ant žemės visai gali būti tokia, kad gyventojus teks evakuoti.

— Kuo iš principo skiriasi sunki avarija AE nuo branduolinio užtaiso sprogimo?

— Pasaulio istorijoje bombos buvo panaudotos prieš du miestus — Hirošimą ir Nagasakį. Ir dėl radioaktyvios taršos gyvenimas ten dabar neribojamas. O aplink Černobylį tokie apribojimai išlieka.

Reikalas tas, kad AE reaktoriuosе yra gerokai daugiau skaidžios medžiagos, nei branduoliniuose užtaisuose. Jeigu kalbėtume apie Hirošimą ir Nagasakį, tai vienoje bomboje buvo apie 30 kilogramų smarkiai praturtinto urano, o kitoje — apie 4 kilogramus plutonio. Kilogramis! Į reaktorius kraunama dešimtys, o kartais ir šimtai tonų urano kuro, kuriame kiekvieną sekundę susidaropavojingi dirbtiniai radionuklidai.

Todėl su atomine energetika susijusių avarijų radiacinės taršos faktorius reikšmingesnis. ČAE avarijoje nuo paties sprogimo žuvo du žmonės: Valerijus Chodemčukas ir Volodimiras Šašenokas, o ir tai Šašenokui lūžo stuburas ir jis apdegė ir mirė jau med. stotyje. Tai yra smūginė banga, jeigu lygintume su branduolinio užtaiso sprogimu, buvo minimali, o štai radioaktyvių medžiagų pasklidimas — priešingai, buvo maksimalus.

Apibendrinant, branduolinio užtaiso sprogimo metu susidarančios radioaktyvios medžiagos pasklistų kelias dešimtis kilometrų, tarša būtų reikšminga, tačiau ganėtinai trumpa, nepalyginama su galinčia atsirasti dėl avarijos AE ir kitose atominės pramonės įmonėse.

— Kaip Rusijos mokslo, branduolinininkų bendruomenė vertina galimą branduolinio ginklo panaudojimą?

— Pasakyiau taip: ne tiktai Rusijoje, nors Rusijoje irgi, yra grupės žmonių, kurie džiaugtųsi įvairiausių branduolinių tyrimų programų atnaujinimu. Jie tikisi tam gauti pinigų. Mūsų šalyje ryškiausias tos grupės atstovas (negaliu pavadinti jo mokslininku, nors titulų jis ir turi) — tai Michailas Kovalčiukas, didelis Vladimiro Putino draugas ir Kurčatovo instituto direktorius. Jis sako, kad šaliai reikia ruoštis branduolinio ginklo bandymų atnaujinimui. Mano nuomone, jis tiesiog išmušinėja tam pinigus, nes bandymų atnaujinimas gali įvykti kaip politinis gestas, o gali — kaip naujų ginkluotės pavyzdžių testavimas, ir tokiu atveju Kurčatovo institutą užlies pinigų lietus, juk jo darbuotojai dalyvauja ir tos pačios ginkluotės kūrime ir bandymų vykdyme.

Tačiau nežinau, kaip jaustųsi žmogus, kuris, gali būti, gauna didelę algą, tačiau dėl kurio darbo pasaulis darosi pavojingesnis.

Mano nuomone, bet kuriai šaliai turėti branduolinį ginklą turėtų būti gėda.

Ir čia nėra jokios erezijos: juk šalys sugebėjo susitarti uždrausti ir sunaikinti, tarkime, cheminį ginklą, kuris irgi veikia neišrankiai ir yra masinio naikinimo ginklas. Taipogi susitarė uždrausti ir sunaikinti bakteriologinį ginklą. Ir Rusija šiame procese dalyvavo. Kodėl buvo padaryta išimtis branduoliniam ginklui — atviras klausimas. Manau, metas grįžti prie visiško branduolinio ginklo uždraudimo klausimo, be to, tokios Konvencijos projektas JTO jau yra. Tačiau jo nepalaikė nė viena branduolinė valstybė…

I. Žilinas, spec. korespondentas
novayagazeta.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.