Kur dingo „Armata“?

Komentaras „Telegram“ kanale „СерпомПо“.

Raketa „Orešnik“ – tai dar vienas militaristų naujienų laidų barškutis. Tačiau dabar jau be tapusio anekdotu „toks vienintelis pasaulyje“. Prieš tai buvo „Kinžal“, neva neįtikėtinas ir unikalus. Kartkartėmis Putino pareiškimuose pasigirsta „geriausias pasaulyje tankas T-90“ (iš kur jis tai ištraukė?). Tiesa, daugelį metų paraduose demonstruota „Armata“ kažkur dingo. Tai kur ji yra?

Na, tiek to. Tegu tai būna „Orešnik“, „Kedr“, kokia nors kita raketa. Ką tai keičia? Kaip tai atneš „pergalę“ putinistams?

Palikime ramybėje klausimą, kiek tų „Orešnikų“ galima pagaminti (sprendžiant iš protingų karinių stebėtojų vertinimų, tai dažna „vienintelių pasaulyje“ problema) ir pakalbėkime apie kitą dalyką – beprotišką vadų troškimą naudoti karinę jėgą. Būtent tai lėmė vasario 24 d. katastrofą ir trejus metus besitęsiančią tragediją, kurios pabaigos nematyti.

Be to, putinistų mėgavimąsi jėga lydi dar dvi aplinkybės. Pirma, pulti silpniausius (visada), antra, įprotis tampyti miegantį liūtą už ūsų, džiaugiantis, kad kiekvieną kartą jis tik riaumoja, purto galvą ir mojuoja letena. „Bet juk galvos nenukando!“ – džiaugsmingai šaukia propagandistai, kurie visada tose pačiose situacijose elgiasi panašiai. Kai tigras užpuola, jie išpūtę akis sprunka į savo urvelius.

Putinizmas yra aršus neišmanymas, pradedant pirmuoju asmeniu. Būtent ši aplinkybė paaiškina, kad dažnas vadovų užuominas į Antrojo pasaulinio karo istoriją lydi tai, kad jie patys šią istoriją žino paviršutiniškai.

Visų pirma, Putino, Lavrovo, Zacharovos ir kitų kalbose neįmanoma rasti jokių žinių apie Niurnbergo procesą. Atrodo, kad jie nėra skaitę SSRS publikuotos medžiagos (kad ir ne visos). Nors to reikėtų, ji susijusi su jais tiesiogiai.

Kitas klausimas – „stebuklingas“ Antrojo pasaulinio karo metų ginklas. Visų pirma, žinoma, Vokietijos techniškai išskirtinė raketų technologija yra balistinė raketa V-2 – šiurpus ginklas, nuo kurios nebuvo galima apsisaugoti. Ar ši raketa ką nors išsprendė?

Jie kalbės apie JAV branduolinius ginklus, apie Hirosimą ir Nagasakį. Tačiau jis buvo sukurtas, kai JAV pergalė prieš Japoniją buvo akivaizdi net ir be branduolinio bombardavimo. Buvo aišku, kad reikalai eina link Japonijos pralaimėjimo. Todėl net ir čia monstriškas „stebuklingas ginklas“ neturėjo lemiamos reikšmės.

Grįžkime prie „Orešniko“. Šerti piliečius pasakomis – įprastas vadų reikalas. Taip pat nežinia kodėl prištampuoti apgailėtinų marškinėlių su užuominomis į garsųjį amerikiečių veiksmo filmą su Bruce'u Willisu. Tačiau net ir šis ypatingas susijaudinimas dėl raketų (Putino kalba) rodo, kad viskas klostosi blogai, strateginės sėkmės nematyti. Kaip knygoje „Karas ir taika“ parašė Tolstojus: „Jis žvelgė į mūšio lauką ir nematė pergalės“.