„...be laivyno, be raketų ir kosmoso.“ Per mažai smegenų asimetriškiems sprendimams

Rusijos ekonomisto Anatolijaus Nesmijano komentaras.

Rusijos bandymas stoti į simetriškas ginklavimosi varžybas su JAV yra akivaizdi aklavietė. Tuo labiau, kad šalis tiesiog nepajėgs jų patraukti. Ji dabartinių vadovų apiplėšta iki paskutinio siūlelio, nukraujavusi ir sugriauta, todėl kyla tik vienas klausimas: koks bus rungtynių rezultatas. Kas laimės, klausimų nekyla.

Savo laiku nepalyginamai galingesnė Sovietų Sąjunga susidūrė su ta pačia problema, kai iškilo karinio pariteto su galingiausią pasaulyje jūrų laivyną turinčiomis JAV klausimas. Visi paskaičiavimai rodė, kad Sąjunga paprasčiausiai neturėjo pakankamai išteklių panašiam laivynui sukurti, juolab kad tai buvo vijimasis, o tai reiškė, kad amerikiečiai visada pirmaus.

Todėl buvo priimtas asimetriškas sprendimas plėtoti raketų pramonę ir paspartinti kosminės programos plėtrą, kuri išlygino absoliutų JAV pranašumą vandenyne. Įprasta šaipytis iš kukurūzų mylėtojo Chruščiovo, tačiau būtent jam pavyko prastumti tokį projektą, ir daugeliu atžvilgių to meto partinė kova ir personalo sprendimai vyko ne dėl valdžios, o dėl strateginio sprendimo naudoti išteklius. Beje, Chruščiovas galėjo suklysti, ir tada Sovietų Sąjunga būtų likusi be laivyno, raketų ir kosmoso. Tačiau jis nesuklydo.

Laivynas iš savarankiškų pajėgų virto raketų nešėjais, nes povandeniniams raketų nešėjams buvo suteikta pirmenybė. Kosmosas garantavo vandenyno kontrolę iš viršaus, ir per pusantro dešimtmečio daug mažesnėmis išlaidomis jėgos su galingiausia pasaulio valstybe išsilygino.

Per penkiolika metų dabartinė publika iš dangaus nukritusius kelis trilijonus dolerių sugebėjo išmėtyti olimpinėms žaidynėms ir karinėms pratyboms. Ai, dar sugebėjo prisivogti.  Bet nesugebėjo išstenėti nė vieno bent kiek savo lygį atitinkančio sprendimo (smegenų pritrūko), todėl dabar kovoja dėl periferinių kaimų, bergždžiai bandydami įrodyti savo galią.

Viskas, ką jų kūrybinė mintis gabi pagimdyti, yra baisus simetrinis atsakas: jei jūs savo raketas pastatysite ten, tai tada mes savo raketas pastatysime čia. O kai jums raketos baigsis, tai kas tada?

Tik sovietiniais laikais „Južmaš“ (kurį neseniai apšaudė) per tris dienas pagamindavo vieną „Satan“ klasės strateginę raketą. Per metus – daugiau kaip 300 raketų, neskaičiuojant papildomos vidutinio ir trumpojo nuotolio smulkmės. Tačiau net ir turėdama tokius pajėgumus ir galimybes vėlyvoji sovietų vadovybė suprato, kad Nikita buvo teisus – tiesioginė konkurencija yra žiauriai brangi ir veda į visišką aklavietę. Net tokia šalis kaip Sovietų Sąjunga neturėjo pajėgumų simetrinei kovai, o asimetriniams sprendimams vėlyvoji sovietų vadovybė turėjo per mažai proto.

Dabartinė vadovybė, palyginti su sovietine, yra mikrobo dydžio. Todėl iš jų nieko protingo negalima tikėtis, ir šiuo atžvilgiu jie niekada nenuvylė. Visi sprendimai – reaktyvūs ir visi sprendimai – simetriški. Su nepalyginamai skurdesniais ištekliais ir jų pačių sužlugdyta pramone. Ar dar turit klausimų dėl rungtynių rezultato?