Pasauliui šokas. Tai buvo įspėjimas Vakarams. Kremlius atkeršijo už ATACMS smūgius Rusijoje

Tarpžemyninės balistinės raketos yra ginklai, skirti sukelti nerimą Rusijos veiksmams besipriešinančiose šalyse, rašo žurnalistas Bartlomiejus Kucharskis.

Savo ruožtu Kremliaus propaganda netgi grasino žmonėms branduoliniais ginklais. Išties naktį iš lapkričio 20 į 21-ąją neįprasta raketa nukrito ant Ukrainos miesto Dnipro – Ukrainos oro pajėgų teigimu, tai buvo rusiška RS-26 „Rubež“, skirta nešti branduolines galvutes.

Iš tiesų, „Rubež“ raketa gali nešti šešias branduolines galvutes iki 300 kT. Bėda ta, kad 2018 metais buvo atsisakyta raketos kūrimo ir pradėti dirbti su hipergarsine raketa „Avangard“ (kurią gali nešti pati raketa RS-26), todėl abejotina, ar Kremlius turės jų didesnį skaičių. 

Buvo spėliojama apie galimybę panaudoti Irano ar Šiaurės Korėjos raketas, o CNN teigimu, anoniminis „Vakarų pareigūnas“ paneigė pranešimus apie „Outlands“ panaudojimą Ukrainoje. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netrukus po atakos atskleidė, kad smogiant buvo panaudota vidutinio nuotolio (iki 3000 km) „Orešnik“ raketos prototipas, pasiekiantis hipergarsinį greitį. Tikriausiai tai yra vienos iš esamų ar anksčiau sukurtų balistinių raketų darinys, nors jos charakteristikos tebėra paslaptis.

Pačios tarpžemyninės balistinės raketos (ICBM) buvo sukurtos šeštajame dešimtmetyje. Tai buvo dar labai netobulos amerikietiškos SM-65 „Atlas“ ir SM-68A „Titan“ I bei sovietinės R-7 (formaliai pirmos „tikros“ ICBM).

Šios raketos buvo skirtos termobranduolinėms galvutėms nugabenti virš priešo teritorijos branduolinio karo metu. Tai turėjo būti alternatyva strateginiams bombonešiams, kuriuos buvo vis lengviau perimti. Šiuo metu tokios klasės raketas turi JAV, Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, Izraelis, Prancūzija ir JK (pastaroji turi tik amerikietišką UGM-133 „Trident II D5“, gabenamą povandeniniais laivais). ICBM gali būti laikomos po žeme (didžiuliuose nuolatiniuose silosuose arba mobiliuosiuose paleidimo įrenginiuose) arba branduoliniuose povandeniniuose laivuose su atitinkamais paleidimo įrenginiais.

ICBM įveikia didžiulį, tiesiogine prasme tarpžemyninį nuotolį: mažiausiai 5500 km. Šios raketos dažniausiai yra daugiapakopės, o jų skrydis skirstomas į tris fazes: paleidimo fazė (3-5 min., raketos pakilimas į 150-400 km aukštį), suborbitinis skrydis į kosmosą (aukštis iki 1200 km, skrydžio laikas iki 25 minučių) ir grįžimo fazė (kai II fazės metu išleistos galvutės atakuoja nurodytus taikinius).

Šiuolaikinės ICBM turi keletą užtaisų, daugiausia manevrinių (MIRV), kurių tikslumas yra mažas, tačiau jo pakanka branduolinėms galvutėms. Kai kurios šalys, pvz., Šiaurės Korėja, turi raketas su pavienėmis, itin sunkiomis (net kelių tonų) įprastomis kovinėmis galvutėmis. Dėl didelio MIRV skrydžio greičio ir manevringumo tai yra sunkiai įveikiami taikiniai, su kuriais gali kovoti specializuotos, itin brangios antibalistinės gynybos (BMD) sistemos, kurių raketos dažnai yra tos pačios balistinės raketos.

Maskvą sauganti rusiška sistema A-135 naudoja net mažas branduolines galvutes. Norint prasibrauti pro gynybines sistemas, raketose yra jaukų (netikrų MIRV, kurių turėtų imtis kontratakos sistema). Tuo atveju, jei prieš Ukrainą būtų panaudotos ICBM, nors tai labai mažai tikėtina, ji neturi galimybių numušti MIRV (MIM-104 „Patriot“ potencialiai turėtų labai mažą galimybę tai padaryti, artimą nuliui).

Kaip strateginių raketų pajėgų dalį, Rusijos Federacija turi maždaug 360 tarpžemyninio nuotolio balistinių raketų, kuriose iš viso yra beveik 1200 branduolinių galvučių.

Nepaisant daugybės nesėkmingų bandymų ir, galbūt, riboto Rusijos branduolinio potencialo techninio efektyvumo, to tikrai pakanka stipriai smogti Rusijos Federacijos oponentams. Jo naudojimą reglamentuoja nauja Kremliaus prieš kelias dienas priimta doktrina.

Žinoma, Maskva žino, kad net ir vadinamasis deeskalavimo smūgis (viena ataka su mažos galios kovine galvute) gali išprovokuoti priešą ar jo sąjungininkus, turinčius branduolinius ginklus, pradėti masinę ataką. Tai, žinoma, veiktų abiem kryptimis, todėl po 1945 m. branduoliniai ginklai nebebuvo naudojami kovose. Pačios tarpžemyninės raketos taip pat nuolat yra aptikimo sistemų taikiklyje, todėl kiekvieną kartą apie supervalstybių bandymus pranešama jų konkurentėms, kad kitos pusės vadas nepalaikytų „nekalto“ bandymo branduolinio karo pradžia.