„Siųsk kariuomenę.“ Atėjo laikas. „Sprendžiam „Rasiejos“ problemą“

Ukrainiečių istoriko Sergejaus Klimovskio komentaras.

Putino nuosprendis Rusijos Federacijai susideda iš trijų veiksmų – branduolinės doktrinos pakeitimo lapkričio 19 d., tarpžemyninės balistinės raketos į Dniprą paleidimo lapkričio 21 d. ir spaudos konferencijos apie tai lapkričio 22 d. Iš esmės tai iššūkis, kurio negalima ignoruoti, tačiau net nuoširdus krikščionis Orbanas nenorėjo atsukti kito skruosto mušančiai rankai, o užsinorėjo oro gynybos sistemų.

Visa tai organizuodami kremlinai puikiai suprato, ką daro.

Pakeitę doktriną, jie leido sau panaudoti branduolinius ginklus bet kurioje planetos vietoje. Jie turi omenyje Ukrainą, kaip sakė Peskovas, kaip paprastai kalbėdamas „Putino“ vardu. Raketos be kovinių galvučių paleidimas į Dniprą buvo demonstracija – kitą kartą prie jos prikabinsime branduolinį ginklą. Spaudos konferencijoje, kuri buvo suplanuota kaip aktoriaus „Putino“ ir jo vadovų iš karinio – pramoninio komplekso susitikimas, scenarijaus autoriai sakė – tokių raketų turime labai daug ir prie jų mes vis prisukame kokį nors varžtelį. Prisukame taip dažnai, kad patys pamirštame, kuri yra „Kedr“, kuri „Orešnik“, o kuri – „Topol“. Ir apskritai, jūs mūsų nepavysite. Kartą per tris mėnesius keičiame jų pavadinimus, nes vaizduojame lenktynes, bėgdami vienoje ​​vietoje. Dažniau neįmanoma, niekas nepatikės, o mes patys galutinai susipainiosime.

Kremliaus scenaristai penktadienį baigė tvarkyti visą šitą marmalienę ir išėjo savaitgaliauti baisiai patenkinti savimi. Dabar tegul NATO ir kitiems skauda galvą. Pasidžiaugdami gerai nuveiktu darbu, jie netgi leido Medvedevui iš tikrųjų išgerti su Maša iš Užsienio reikalų ministerijos, o ne su įprasta trijule  – veidrodžiu ir aifonu.

Spektaklis buvo silpnokas. Kremliaus scenarijaus autoriams baisiai trūksta Pelevino. Jis būtų suskėlęs žiauriai gerą siužetą. Taigi „Putino“ susitikimas su kariniu – pramoniniu kompleksu priminė Valstybinio nepaprastųjų situacijų komiteto posėdį 1991 m. rugpjūčio mėn., su paskelbta karo padėtimi ir Gorbačiovu drebančiomis rankomis. Karinis – pramoninio komplekso vadai liūdnais žvilgsniais skaitė tekstus iš lapelių apie tai, kaip ruošiasi pradėti branduolinį karą, o snukių išraiškos liudijo, kad visa tai juos baisiai užkniso.

„Putiną“ įkūnijęs aktorius stengėsi juos padrąsinti ir visą laiką tvirtino, kad apdovanos visus, taip pat ir darbo kolektyvus. O ypač tą darbštuolį, kuris nudažė raketą taip, kad niekas nesuprastų, koks  dabar jos ženklas – „Topol“, „Kedr“, ar dar kažkas. Aktorius stengėsi iš visų jėgų – aktyviai judino veido raumenis ir kruopščiai šypsodavosi kiekvieną kartą, kai sakydavo, kaip mums visiems puikiai sekasi ir kad bus apdovanojimai. Šios šypsenos buvo panašios į nuobodžių humoristinių laidų juoką už kadro. TSKP suvažiavimuose tokiais atvejais visi plodavo rankomis, bet net Pelevinas nebūtų supratęs karinio – pramoninio komplekso bosų plojimų dėl branduolinio karo ir šūksnių „Valio, mes visi mirsime, kaip smagu!“

Taigi įžanga į branduolinio ar trečiąjį pasaulinį karą buvo verta kokių trijų balų iš dešimties.

Tačiau NATO ir kiti negalėjo ignoruoti šio šou, net jei rusai vaidmenis atliko labai prastai. Pirma, į Dniprą atskrido labai tikra raketa, nors ir nesprogo, bet sukėlė triukšmą. Antra, visi jau seniai laukė, kol rusai padarys kažką panašaus. Dėl to NATO ir kiti pradėjo mąstyti.

Bideno administracija sureagavo pirmoji ir įvedė sankcijas „Gazprombank“. Pirmieji juos pajuto Rusijos turistai Turkijoje ir JAE, nes bankomatuose atsirado užrašas – „nežinoma kortelė“, kai jie bandydavo įkišti „Gazprom UnionPay“ kortelę. Dar penkiasdešimčiai Rusijos bankų Baltieji rūmai pritaikė sankcijas. Į tai sureagavo ir Londono Sitis – didelis bankas HSBC nustojo priimti bet kokius pervedimus, taip pat ir iš fizinių asmenų, iš Baltarusijos ir Rusijos Federacijos. „Gerieji rusai“ ir tiesiog FSB agentai dabar turi problemų su atlyginimais į savo korteles. Tai atrodo kaip Rusijos Federacijos elektroninės bankininkystės blokados įžanga.

Rutte, penktadienį pažiūrėjęs laidą „Putinas ir karinio – pramoninio komplekso bosai“, nedelsdamas sėdo į lėktuvą ir šeštadienį išskrido į Jungtines Valstijas aptarti to su D. Trumpu jo rančoje Floridoje. Trumpo rančoje laikinai įsikūrusi NATO ir pasaulinės revoliucijos būstinė. Rutte jau suplanavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą lapkričio 26 d. Briuselyje, kuriame bus parengtas atsakas į karinio – pramoninio komplekso bosų pasirodymą su „Putinu“.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Noëlis Barrault tam rimtai ruošiasi ir lapkričio 23 dieną davė interviu BBC, kuriame teigė, kad Ukraina gali paleisti prancūzų raketas į Rusijos Federaciją, o Eliziejaus rūmai neatmeta galimybės siųsti karių padėti Ukrainos kariuomenei. Formuojasi prancūzų ir britų iniciatyva. Atėjo laikas paskambinti Macronui ir pasakyti: „Siųsk kariuomenę“ – tegul ir kremlinams galvą paskauda.

De facto šia kryptimi kalbėjo ir Zalužnas, kai smūgio į Dniprą dieną paskelbė trečiojo pasaulinio karo pradžia, o lapkričio 23 d. „Ukrainska Pravda“ pasakė, kad Rusijos Federacija gali atakuoti NATO šalis po 2027 m. Nuo pavasario apie ataką iš Rusijos apie 2027 m., kalba ir kai kurie Europos generolai, įskaitant Čekijos ir Vokietijos gynybos ministrus.

Tokius teiginius galima interpretuoti dvejopai – kaip raginimus ruoštis atremti ir kaip patarimą smogti prevenciškai. Buvęs NATO karių Europoje vadas generolas Benas Hodgesas, tapęs Zalužno patarėju po 2022 metų invazijos, ne be susierzinimo lapkričio 22 dieną interviu televizijos kanalui „France 24“ pažymėjo, kad karas galėjo baigtis 2023 m., jei Rusijos armija būtų išvyta iš Ukrainos.

Prieš susitikimą Briuselyje akivaizdžiai suaktyvėjo būrys tų, kurie pasiryžę „Rasiejos“ problemą išspręsti jei ne per 24 valandas, tai per 24 dienas, ir mano, kad yra gerai ne tik ekonominiai, bet ir kariniai įrankiai. Šiame kontekste įdomu, kad „New York Times“ perėmė iš britų „Times“ idėją grąžinti Ukrainai branduolinius ginklus kaip priemonę atgrasyti nuo Rusijos agresijos. Kai kurie analitikai mano, kad šią idėją „New York Times“ galėjo pasigauti iš Trumpo rančos, kurioje diskutuojama, jog reikėtų pripažinti, kad Clinton parašas Budapešto sutartyje yra ne tiesiog autografas, o veiksmų gairės.

Sunku tiksliai nuspėti, kaip baigsis Rutte susitikimas su NATO užsienio reikalų ministerijų vadovais lapkričio 26 d., bet kremlinams po jo galvos tikrai skaudės. Jeigu Zelenskis jau pakeitė savo retoriką ir lapkričio 23 dieną pasakė, kad laukia D. Trumpo plano, tai Kremlius taip pat turės kažką keisti savo elgesyje ir scenarijuose. Kremliuje yra adekvatūs žmonės, kurie nuo lapkričio 19 iki 22 d. masiškai sugeba suprasti, į ką jie įsivėlė, ir bando tai paaiškinti kitiems.

Po pasirodymo su branduoline raketa ir bedugniu kariniu – pramoniniu kompleksu Kremlius turi tris strategines galimybes.

Pirmasis – per 24 valandas išvesti kariuomenę iš Ukrainos kaip „geros valios gestą“, sumokėti tam tikras reparacijas, ką nors išduoti Hagai ir taip uždaryti „specialiosios karinės operacijos“ temą. Antrasis – tai padaryti po ilgų derybų su susišaudymais ir trankymais durimis. Trečia – toliau atkakliai ir laukti, kol bus įvykdytas Rusijos Federacijos mirties nuosprendis. Pirmuoju atveju Rusijos Federacijos valstybinis darinys gali būti išsaugotas, antruoju jis gali būti išsaugotas, bet ne iki dabartinės apimties, trečiuoju jis išnyks negrįžtamai.