„Gerų pasirinkimų nėra.“ Skelbia, kas dabar bus su Rusijos karinėmis bazėmis

Sirijos islamistų opozicijos pergalė ir prezidento Basharo al Assado pabėgimas į Rusiją iškėlė klausimą dėl dviejų Rusijos karinių bazių Sirijoje išlaikymo. Tartuse yra pati vertingiausia, nes prie jūros. 

Ši problema yra atvira ir greito sprendimo nematyti. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pirmadienį, gruodžio 9 d., pareiškė, kad apie tai kalbėti „anksti“. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad Sirijoje į valdžią atėję islamistai, vadovaujami sunitų radikalios grupuotės „Hayat Tahrir al-Sham“, garantavo Maskvai karinių bazių – laivyno bazės Tartuse ir aviacijos bazės Chmeimime – saugumą.

„Chmeimimo mieste vis dar pastebima oro eismo veikla, bet ne tiek, kad galėtume kalbėti apie visišką evakuaciją“, – sako Gustavas Gresselis, buvęs Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) saugumo analitikas. Jis pažymėjo, kad nors Rusijos laivai pradėjo „manevrus“ Viduržemio jūroje, jie nėra toli nuo Tartuso. „Manau, kad užkulisiuose Rusija derėsis dėl bazių išsaugojimo“, – mano G. Gresselis, „jei ji nuspręstų bazes palikti, būtų evakuotos“

Tartuso karinio jūrų laivyno bazę arba logistikos paramos punktą (MLS), kaip ji formaliai vadinama, Rusija paveldėjo iš SSRS. Oro bazė Chmeimime atsirado po to, kai 2015 metais Rusijos Federacija įstojo į karą Sirijoje B. al-Assado vyriausybės pajėgų pusėje. Austrijos karo istorikas pulkininkas Markusas Reisneris mano, kad karinio jūrų laivyno bazė Rusijai yra „strategiškai svarbesnė“, nes leidžia „projektuoti galią Viduržemio jūroje“.

Britų politologas Markas Galeotti, knygos „Putino karai“ autorius, mano, kad abi bazės yra „labai svarbios Rusijos veiklai Viduržemio jūroje ir Afrikoje“. „Įdomu, kaip greitai ji (Rusija) bandė susitarti su „Hayat Tahrir al-Sham“, – sako M. Galeotti. „Ką tik Dohos viršūnių susitikime Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pavadino grupuotę „teroristais“, o jau savaitgalį jie buvo pradėti vadinti „maištininkais“, anot jo, dar prieš B. al-Assado režimo žlugimą, Maskvos tonas islamistinių sukilėlių atžvilgiu tapo „daug mandagesnis“.

„Rusija tikriausiai tikisi susitarimo su „Hayat Tahrir al-Sham“, – sako M. Galeotti.  „Rusai yra gana ciniški ir pragmatiški, tai gali suteikti „Hayat Tahrir al-Sham“ galimybę paįvairinti savo priklausomybę Ankarai“, – tikina M. Galeotti. Šiuo atžvilgiu jis priminė, kad Maskva turi glaudžius ekonominius ryšius su Sirija.

Artimųjų Rytų ekspertas iš JK ekspertų grupės RUSI Burcu Ozcelikas nėra tikras, kad sukilėliai greitai pasitiks Maskvą. „Labai abejotina, ar „Hayat Tahrir al-Sham“ suskubs būti vertinama kaip V. Putino sąjungininkė arba uždegs žalią šviesą ilgalaikiam Rusijos kariniam buvimui Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje“, – sako B. Ozcelikas. Ypač atsižvelgiant į tai, kad B. al-Assadas gavo prieglobstį Rusijos teritorijoje. Ekspertas prognozuoja ilgas derybas, kurių metu regioniniai žaidėjai, Rusija ir Iranas, „bandys pakoreguoti savo užsienio politiką Sirijos atžvilgiu“.

Jei Rusijos kariuomenė vis tiek turės palikti Siriją, tai kur ji pereis? „RF neturi gerų pasirinkimų“, – sako Markas Galeotti. Anot jo, valdant B. al-Assadui, Sirija buvo labai priklausoma nuo Maskvos. Regione nėra kitos panašios šalies.

Tarp galimų variantų dažniausiai minima Libija, kur Rusija palaiko ryšius su generolu Khalifa Haftaru. Jo pusėje kovojo „Wagner“ kovotojai. Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų apie Rusijos ketinimus Libijoje sukurti karinio jūrų laivyno bazę. Tai galėtų būti aptarnavimo punktas Tobruke, mano Markusas Reisneris.

Markas Geleotti mano, kad ši galimybė negali būti greitai įgyvendinta, nes nėra paruoštos infrastruktūros – kaip ir idėja su uostu Sudane, Raudonosios jūros pakrantėje. Derybos dėl to tęsiasi keletą metų.

Kalbant apie oro bazę, tai, pasak M. Galeotti, reikės kontroliuoti teritoriją. „Kad ir kur rusai eitų – į Libiją, Malį, Sudaną – jų padėtis nebus tokia kaip Sirijoje“, – įsitikinęs ekspertas.

Galiausiai, dar vienas pasaulyje svarstomas klausimas – jeigu Rusija išves savo kariuomenę iš Sirijos, ką tai reikš Rusijos karui prieš Ukrainą? „Jei atvirai, efekto galima nepaisyti“, – sako M. Galeotti. Pasak jo, pajėgų kiekis, kurį Rusijos Federacija gali perkelti iš Sirijos į Ukrainos frontą, yra nereikšmingas.

Gustavas Gresselis pažymi, kad kariniu požiūriu po B. al-Assado režimo žlugimo Sirijoje „Ukrainai yra mažai gerų naujienų“. Anot jo, Rusija „neturi galimybių ar noro atidaryti antrojo fronto, kol ji visomis priemonėmis kariauja prieš Ukrainą“. „Ukraina taip pat neturės didelės naudos dėl Izraelio susilpninto Irano“, – mano stebėtojas. G. Gresselis mano, kad vienintelė apčiuopiama teigiama pasekmė Kyjivui yra ta, kad „kai kurie žmonės Vakaruose gali tapti drąsesni“ ir „D. Trumpą gali sužavėti V. Putino silpnumas“. Tačiau ar taip bus, taip pat atviras klausimas.