„Į Krymą išvyko pirmasis „tūkstantis“.“ Ką nori nuslėpti Maskva

Rašytojo, publicisto Vitalijaus Portnikovo komentaras.

Pirmasis „tūkstantis“ išvyko į Krymą.

Projekto „Krym.Realii“ žurnalistai paskelbė duomenų bazę, kurioje identifikuoti Krymo gyventojai, žuvę Rusijos kare prieš Ukrainą. Visi suprantame, kad tai duomenys, kuriuos pavyko surinkti – iš tiesų žuvusiųjų skaičius gali būti gerokai didesnis, nes Maskva stengiasi nuslėpti savo nuostolių skaičius.

Tačiau stebina ne tik pats skaičius – akivaizdu, kad tokią statistiką šiandien būtų galima paskelbti apie kiekvieną Rusijos regioną, apie kiekvieną okupuotą teritoriją. Svarbu ir tai, kad Krymo gyventojai pasirodė esantys ne tik agresyvaus karo dalyviai, bet ir okupacijos aukos.

2014 m. Rusija atėjo į Krymą su šūkiais „apsaugoti“ vietos gyventojus nuo Ukrainos Maidano, nuo jo dalyvių siekio nutraukti ryšius su išsigimstančia imperija. Regiono gyventojams buvo pažadėtas saugumas ir taiki ateitis, tačiau dėl to buvusį „visasąjunginį kurortą“ jie pavertė visos Rusijos tramplinu Ukrainai pulti. Ir dabar virš Krymo paplūdimių skrieja raketų nuolaužos, o pusiasalio gyventojai žūsta įsiveržusios armijos gretose, kovodami su savo tautiečiais. Jiems – kitaip nei visiems kitiems rusams – tai tikras brolžudiškas karas.

Daugelis žmonių dabar pradeda suprasti, kad teritorijų deokupacija nėra tokia lengva užduotis Ukrainos kariuomenei ir valstybei ir kad neverta tikėtis greito Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo. Tačiau tai yra fakto konstatavimas, susijęs su ieškojimais, kaip artimiausiu metu užtikrinti pačios Ukrainos valstybės išlikimą.

Krymo ir kitų okupuotų Ukrainos teritorijų gyventojams okupacijos tęstinumas – lemtingas dalykas. Tai nauja mobilizacija agresyviems karams – kas žino, kokius dar tikslus Vladimiras Putinas iškels savo armija rytoj? Tai tolesnė Krymo militarizacija ir pusiasalio išsaugojimas kaip placdarmo puolimams – ir ne tik prieš Ukrainą. Tai tolesnė izoliacija ir degradacija: Krymas degraduos kartu su Rusija. O jo gyventojams – net ir darant prielaidą, kad Ukrainos teritorinis vientisumas galiausiai bus atkurtas – bus sunku kompensuoti tokį dešimtmečiais trukusį gyvenimą.

Tačiau vienintelis dalykas – tūkstančiai Krymo gyventojų, negrįžusių po Rusijos okupantų karo, niekada nesužinos, kokie pokyčiai įvyks. Jų likimas liks skaudžiu priminimu, kad bet kokia okupacija – tai ne šūkiai ir pažadai, o pirmiausia sulaužyti žmonių likimai.