Kodėl karo veiksmai veiksmai Ukrainoje gali nutrūkti kitais metais? Aiškina karo ekspertas Jurijus Fiodorovas

2024 metai baigiasi. Tačiau Rusijos-Ukrainos karo pabaigos kol kas nesimato. Kirs šis konfliktas trijų metų ribą ar baigsis artimiausiais mėnesiais? Apie tai pakalbėjome su karo ekspertu, tarptautinio saugumo srities specialistu, istorijos mokslų kandidatu, profesoriumi Jurijumi Fiodorovu (Rusijos Teisingumo ministerija laiko jį užsienio agentu).

— Kokie Rusijos-Ukrainos karo rezultatai 2024 metų pabaigoje?

— Besibaigiantys metai Ukrainai susiklostė nesėkmingai. Rusijos armija puola, puolimo tempas auga. Užimtos naujos teritorijos, visų pirma, pietvakarinėje neokupuotoje Donecko dalyje. Jų strateginė reikšmė nedidelė, tačiau propagandos ir politiniu požiūriu, jų užgrobimas gan svarbus. Visgi Rusija iki Donecko srities administracinių ribų nenužygiavo ir nepasiekė pagrindinio tikslo — nesugebėjo sumušti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Tuo tarpu bet kuriame kare pagrindinis kovos veiksmų tikslas — priešininko ginkluotųjų pajėgų nugalėjimas, tai yra atėmimas iš jų galimybės vykdyti kovos veiksmus ir tuo remiantis, įgyvendinti karo politinius tikslus. Tiesą sakant, tai ir yra pergalės prasmė.

Pagrindo daryti prielaidą, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos praras galimybę kariauti, nėra. Tuo pat metu Ukraina negali viltis sutriuškinti Rusijos armiją ir išvyti ją už 1991 metų sienų ir netgi už 2022 metų vasario 23 dienos atskirties linijos. Iš to darytina svarbi išvada. Kariniu požiūriu kovos veiksmų tęsimas praranda prasmę: nei ta, nei kita pusė negali sutriuškinti priešininko ginkluotųjų pajėgų. Bet, panašu, ir Maskvoje, ir Kyive veikia kiti politiniai ir vidiniai faktoriai, skatinantys abi puses tęsti karą.

Bendrai, kariniu požiūriu Rusijos-Ukrainos karas tapo absurdiškas. Kovos veiksmų tęsimas nei Ukrainai, nei Rusijai neleis pasiekti politinių karo tikslų. Nepaisant to, karas tęsiasi ir, regis, tęsis dar ilgai, jei tik naujoji JAV administracija neprivers puses nutraukti ugnį ir pradėti derybas. Kokia formos jos vyks, jeigu tik aišku, prasidės, koks bus jų konkretus turinys, mes nežinome. Kaip bebūtų, to tikimybė nėra nulinė. Ji susijusi būtent su būsimos JAV vadovybės pozicija, o ne su Kyivo ir Maskvos ketinimais.

— Jei jau užsiminėte apie JAV, tai iš karto klausimas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių Trumpas visgi pasistengs maksimaliai sumažinti JAV dalyvavimą šiame susidūrime, tai, jūsų požiūriu, Ukraina ir Европа sugebės pasipriešinti Rusijai?

— Pirmuosius 4,5 – 5,5 šių metų mėnesius Ukraina negavo jokios karinės pagalbos iš JAV. Nepaisant to, UGP kovojo. Dabar Ukrainos padėtis geresnė, nei buvo 2024 metų pradžioje. Dabartinė JAV administracija Ukrainai tiekia gana daug amunicijos, artilerijos sviedinių, raketų, taip pat ir oro gynybos kompleksams, ir kitos ginkluotės.

Įmanomas ir netgi neišvengiamas pagalbos iš Europos šalių didėjimas. Europiečiams karas Ukrainoje atrodo visiškai kitaip, nei amerikiečiams, Trumpui ir jo šalininkams. Jei Ukraina pralaimės, kovos patirtį įgijusi Rusijos kariuomenė pasieks NATO šalių sienas ir gali pajudėti pirmyn, į Varšuvą, Rygą, Taliną ir Vilnių. Siekdamos užkirsti kelią Rusijos agresijai, Europos valstybės didins pagalbą Ukrainai, idant Rusijos armija galutinai įstrigtų kare su ja.

Ir, galiausiai, ES šalyse auga karinė gamyba. 2023 metais ji padidėjo 17 ％, kas ne taip jau mažai, nors, žinoma, ir pradinė bazė buvo ne itin aukšta. Galima tikėtos, kad karinė gamyba augs Europoje ir 2025 metais. Bendrai, Europos lyderiai pamažėl protėja ir supranta, kad jiems teks didinti karines pastangas savo saugumui užtikrinti. O šis daug kuo priklauso nuo Ukrainos gebėjimo priešintis rusų agresijai. Todėl aš manau, kad mažiausiai pusmetį Ukraina gali tęsti karinius veiksmus maždaug dabartiniu intensyvumu.

— Sakote, kad protėja. Tačiau ką pasakysite apie politines problemas Europos Sąjungos šalyse, kai kur netgi krizes, dabar, pavyzdžiui, vykstančias su Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybėmis, apie dešiniųjų konservatorių, dešiniųjų populistų, izoliacionistiškai nusiteikusių euroskeptikų sustiprėjimą valdymo organuose? Aš jau net nekalbu apie tokius šalių vadovus, Orbanas ir Fico, kurie atvirai pasisako prieš pagalbą Ukrainai.

— Posūkis dešinėn Europoje, neginčytinai vyksta. Jis matomas plika akimi. Tarp dešiniųjų yra prorusiškos jėgos, pavyzdžiui, jūsų paminėti Orbanas ir Fico. Tačiau yra ir kitos, gerai matančios Rusijos keliamas grėsmes. Vokietijoje į valdžią veikiausiai ateis nauja koalicija, kurioje pagrindinis vaidmuo teks krikščionims demokratams, o nauju kancleriu taps Friedrichas Merzas, CDU/CSU lyderis. Šio žmogaus politinės pažiūros visiškai kitokios, nei dabartinio kanclerio Olafo Scholzo. Merzas ne kartą ir ganėtinai aiškiai kalbėjo apie būtinybę maksimaliai padėti Ukrainai, taip pat ir apie būtinybę tiekti vokiškas raketas Taurus, kuo iš principo skiriasi nuo Scholzo, atsisakiusio pateikti šias raketas Ukrainai. Kalbant apie Vokietijos ultradešiniuosius, tai, taip, atstovaujamuose valdžios organuose gali gali padaugėti Alternatyvos Vokietijai (Alternative für Deutschland, AfD) atstovų. Tačiau kalbėti apie lemiamą AfD įtaką Vokietijos politikai nereikia.

Prancūzijoje nuolatinė politinė krizė. Tačiau prezidentas Macronas gan sėkmingai manipuliuoja esama parlamento sudėtimi, nepaisant to, kad daugumą Nacionaliniame susirinkime užėmė Macrono priešininkai. Taip, keičiasi vyriausybė, keičiasi premjeras, tačiau Prancūzijos politika praktiškai nekinta. Ypač užsienio politika, kurią nustato visgi Macronas. Kalbėti apie tai, kad jam teks išeiti, nematau jokio pagrindo.

Didžiojoje Britanijoje tiek konservatorių, tiek ir leiboristų pozicija Ukrainos atžvilgiu labai aiškiai suformuluota — tiekti jai maksimalią įmanomą pagalbą. Skandinavijos šalys — akivaizdžiai antirusiška ir proukrainietiška zona. Plius Suomija, kuri dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą įstojo į NATO. Lenkija tampa vos ne pagrindine priešinimosi Rusijai jėga Europoje. Juk karo su Rusija atveju būtent Lenkija ir Baltijos šalys tampa pirmosiomis agresijos aukomis. Dabar lenkai kuria pakankamai galingą armiją, tikslas — padidinti ginkluotąsias pajėgas iki 300 tūkstančių, kas Lenkijai yra nemažai. Dideliais kiekiais perkama šiuolaikiška ginkluotė. Tad, nesiimčiau menkinti Europos pozicijų ir potencialo.

Svarbu dar kartą pabrėžti: ne visi dešinieji yra Putino* šalininkai. Pavyzdžiui, dešiniųjų politikė, didelė Donaldo Trumpo gerbėja, Italijos premjerė Giorgia Meloni užima absoliučiai aiškią poziciją Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu — reikia padėti Ukrainai. Yra šiokių tokių niuansų dėl pagalbos būdo, tačiau nepaisant to ,Italijos pozicija ganėtinai suprantama. Bendrai, europietis dešinysis politikas nebūtinai prorusiškas.

Beje, ir kraštutiniai kairieji toli gražu ne visada simpatizuoja Putinui. Tarkime, dabartinė Vokietijos kairiosios politikos spektro dalies lyderė Sahra Wagenknecht pavadino Putiną nusikaltėliu, nors laikoma „Rusijos prezidento drauge“.

— O europiečiai pasirengę prisiimti ilgo karinio-politinio priešinimosi Rusijai naštą? Ar pasirengę aukoti savo ekonominius interesus, socialines privilegijas, aukštus gyvenimo standartus ir taip toliau?

— Aš atskirčiau europiečių reakciją į karą Ukrainoje ir Rusijos užsienio politiką. Europoje vis dažniau pasisakoma už karo nutraukimą, didėja dalis manančių, kad karą reikia nutraukti, kad pusės turi sėsti prie derybų stalo. Ir europiečius mažai jaudina, kam priklauso Donbasas ar Krymas. Visa tai yra už tiesioginių jų interesų ribų. Pradinis itin aukštas solidarumo su Ukraina, kaip agresijos auka ir simpatijos Ukrainai pamažėl traukiasi.

Tačiau tai nereiškia, kad didėja simpatijos Rusijai. Juntamas pavojus iš Rusijos. Ir kuo arčiau šalis Rusijos, tuo nuogąstavimai stipresni. Spauda bendrai užima gan nuoseklią poziciją: Rusija — tai grėsmė. Žmonės tai supranta. Tačiau toli gražu ne visi supranta, kodėl jie privalo aukoti savo tiesioginius interesus, taip pat ir susijusius su socialinėmis programomis, vardan Ukrainos.

„Pagrindinė Ukrainos vadovybės klaida: ji nepasirengusi taikiai pertraukai“

— Gerai, grįžkime prie karo rezultatų vertinimo. Kokias kariaujančių šalių klaidas besibaigiančiais metais pažymėtumėte?

— Ukrainoje į pirmą vietą pastatyti politiniai tikslai, atitinkamai, politinės vadovybės pozicija ir interesai dominuoja prieš karinius sumetimus.

Taip šių metų vasarį buvo atstatydintas UGP vyr. vadas Valerijus Zaliesnas, o drauge su juo dar 16 aukštų vadų, tarp kurių du jo pavaduotoja, Generalinio štabo viršininkas ir daug aukšto rango karininkų. Juo pakeitė nauji žmonės, dalis kurių lig tol vadovavo brigadoms. Ilgai truko, kol jie susipažino su reikalais ir pasiekė, beje, ne visi, būtiną kompetencijos lygį. Ukrainoje jie vertinami nevienareikšmiškai. Aš jų vertinti nesiimu. Tačiau net jeigu visi jie talentingi karvedžiai, kas, deja, visai ne taip, masinis karinės vadovybės pakeitimas lėmė planavimo ir vadovavimo kokybės prastėjimą.

Toliau, politinė vadovybė reikalauja trūks plyš laikyti UGP užimtas Kursko srities teritorijas. Ten atitraukta nemenka geriausių UGP junginių dalis. Ir dėl to rezervų, visų pirma Donbase, neužtenka. O UGP šansai išlaikyto šių rajonų kontrolę nelabai dideli, jeigu iš viso yra.

Ukrainos vadovybė negali daugmaž aiškiai suformuluoti karo užbaigimo pozicijos. Dažnai kalba apie grįžimą prie 1991 metų sienų ar 2022 metų vasario 23 d. šalių atskyrimo linijos. Kyivo tarptautino sociologijos instituto duomenimis, daugiau, nei pusė, , 58 ％, Ukrainos gyventojų, šį rudenį manė, kad reikia grįžti prie 1991 metų sienų ir atmetė bet kokias teritorines pretenzijas. Tik problema, kad šių tikslų kariniu, o ir diplomatiniu, būdu Ukraina negali. Neatmestina, kad nemenka dalis Ukrainos visuomenės, sąmoningai ar intuityviai supranta, kad okupuotų teritorijų grąžinimas nors ir labai pageidaujamas, tačiau neįmanomas. Žmonės, savaime suprantama, nenori aukoti gyvybės vardan pasiekiamų tikslų. Taip susidarė kareivių trūkumas.

Galiausiai, Ukraina atlieka strateginę gynybos operaciją, kurios savi dėsniai. Svarbiausia — būtina pasiekti optimalias gynybos ribas, atsižvelgiant į vietovės ypatybes (aukštumos, upės, griovos), logistiką ir daugybę kitų faktorių. Būtina statyti sudėtingas fortifikacijas ir taip toliau. Daugeliu atvejų būtinas parengtas strateginis atsitraukimas. Tačiau Ukrainos strategija yra visomis jėgomis laikytis tų ar kitų teritorijos plotų. Dėl to, deja, maždaug nuo šių metų vasaros vidurio UGP grupuotės vis dažniau patenka į apsuptis arba kyla apsupties grėsmė. Jie priverstinai atsitraukia, o įsakymai atsitraukti duodami pavėluotai. Tai veikiausiai susiję su tuo, kad politinė vadovybė bet kokį atsitraukimą vertina kaip pralaimėjimą.

Tačiau, ko gero, didžiausia Ukrainos politinės vadovybės klaida yra, kad ji nepasirengusi taikiam poilsiui, kurio labai reikia ir šaliai ir armijai.

Kalbant apie Rusiją, tai pats savaime karo pradėjimas buvo stambiausia, galbūt fatališka šaliai, Putino ir jo aplinkos klaida. Rusijos karo mašina negali kariniu būdu nugalėti Ukrainos. Puolimas vyksta jau 14 mėnesių, nuo pernai spalio, tačiau Rusijos kariuomenė Donecko srities administracinių ribų negali pasiekti. Tačiau net jeigu pasieks, tai nepriartins Rusijos prie Putino iškelto strateginio tikslo, o būtent: Ukrainos valstybingumo likvidavimo.

Konkrečiau verta kalbėti ne tiek apie Rusijos karinės vadovybės klaidas, kiek apie jos žemą klasifikaciją. Nesugebėjimas taisyklingai sudaryti operatyvinius ir taktinius planus lemia vadinamus „mėsinius šturmus“, o konkrečiai: įtvirtintų priešininko rajonų atakavimas pėstininkais, nepridengiant jų šarvuota technika. Tai natūraliai lemia labai didelius nuostolius, nes pėstininkai eina į mūšį nepridengti šarvuota technika ir, natūralu, patenka į triuškinamą besiginančios šalies ugnį.

— Minėjote stambų kadrų pakeitimą UGP. Tačiau ir Rusijoje buvo svarbus kadrinis sprendimas — gynybos ministru vietoje Šoigu tapo ekonomistas Aleksandras Belousovas. Negana to, jo pavaduotoja tapo Putino giminaitė. Ir bendrai įvyko antikorupcinis Gynybos ministerijos valymas. Metai baigiasi, šie sprendimai ką nors pakeitė, Rusijos armija arba KPK tapo efektyvesni?

— Kadrų kaita praktiškai neužkliudė Generalinio štabo, kur buvo areštuotas tik vienas stambus vadovas, dabar jis teisiamas. Manding, tai buvo, ryšių valdybos viršininkas. Tačiau tai nėra kariuomenės veiksmus mūšio lauke lemiantis žmogus. Valymai labiausiai užkliudė Gynybos ministerijos aparatą, kuris ne kariuomenei vadovauja, o užsiima jos materialiniu-techniniu aprūpinimu.

Gynybos ministerijos vadovybės kaita, mano požiūriu, jos aparato veikimo nieku būdu nepagerino, o ir negalėjo pagerinti. Šis aparatas, tiek centre, tiek ir karinių sričių, armijų, divizijų ir taip toliau štabuose, yra milžiniška struktūra, kurioje dirba kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Esmingai pakeisti šio aparato kokybę itin sunku — nėra žmonių, kurie, pakeitę esamus, dirbs geriau ir vogs mažiau. Su šia problema Belousovas susitvarkyti negali. Beje, kalbėti apie pablogėjimą, ko gero, irgi nėra pagrindo. Tiesiog todėl, kad blogiau, nei buvo prie Šoigu, būti negali.

— Sakėte, jų nėra kuo pakeisti. O kodėl? Kas nutiko profesionaliems kariškiams ir kariniams valdininkams Rusijoje?

— Rusijos armijos vadai, tai yra karininkų korpusas ir generalitetas, degraduoja. Kovos junginiuose karininkai žūva, palieka armiją dėl sužeidimų, ligų, amžiaus ir taip toliau. Karinėse mokyklose rengiamų ar iš atsargos šaukiamų karininkų pakeisti pasitraukiančius neužtenka. Tenka į karininkus pervesti seržantus po greito apmokymo karininkų kursuose, tačiau jų kvalifikacijos aiškiai nepakanka vadovauti kokybišką šiuolaikinę armiją.

O kalbant apie žmones, atsakančius už armijos materialinį-techninį aprūpinimą, tai keliasdešimt tūkstančių karinių valdininkų atleisti galima, nors politiniu atžvilgiu ir rizikinga. Tačiau, pasikartosiu, kuo juos pakeisti? Tiesiog paimti žmogų iš gatvės ir pasakyti: štai dabar tu būsi atsakingas už, pavyzdžiui, tokios ir tokios kariuomenės grupės aprūpinimą transportu? Tačiau jis su tuo tiesiog nesusidoros, jis neturi tam būtinų profesinių žinių, įgūdžių, mokėjimo dirbti karinėje, ganėtinai specifinėje, aplinkoje. Tad, tenka naudoti tuos kadrus, kurie yra, o jų efektyvumas nedidelis.

„Didesnė, nei 50 ％ tikimybė: ugnies nutraukimas ir labai ilgos derybos“

— Jei jau prabilome apie kareivius, tai įdomu būtų išgirsti abiejų pusių kareivių resursų vertinimą. Skeptikai, net jeigu jie nusiteikę prieš Putiną ir jo SKO, nurodo, kad UGP kareivių resursas greitai išseks, todėl bet kokiu atveju šis karas Ukrainai neperspektyvus. Yra tik vienas būdas Ukrainai jį užbaigti — sėsti su Putinu prie derybų stalo. Tuo tarpu Rusijoje kareivių resurso pilnai užtenka. Kremlius net mobilizacijos neatlieka, nors kiek dėl to baimintasi. Užtenka jau mobilizuotų, ir visi nauji ir nauji žmonės eina savanoriais pagal kontraktą. Reiškia, Rusijos armijoje viskas gerai, UGP jai pralaimi svarbiausiu rodikliu — kareivių skaičiumi mūšio lauke? Ar jūsų požiūris į šią problemą kitoks?

— Viskas toli gražu ne taip. Kiek papildomų kareivių reikia Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms? Analitikai įprastai sako: nuo 150 iki 200 tūkstančių žmonių. Dar būtina demobilizuoti kariaujančius jau du-tris metus. Skaičiuosime, kad reikia pašaukti dar 200–300 tūkstančių. Ukrainoje mobilizuojami žmonės nuo 25 ir iki 60 metų. Mobilizacijos amžiaus sumažinimas iki, tarkime, 20 metų, gali suteikti pakankamai kareivių padengti UGP poreikius. Gi bendrai Ukrainos mobilizacinis rezervas yra apie 2–3 mln. žmonių, nepaisant to, kas šimtai tūkstančių, o gali būti, net milijonas šaukiamojo amžiaus vyrų iš Ukrainos išvyko. Nepaisant to, ten yra šimtai tūkstančių jaunų ir santykinai jaunų vyrų, kuriuos galima mobilizuoti.

Kitas klausimas, kad daugelis tų žmonių nenori eiti į frontą, apie ką jau kalbėjau. Ukrainos vadovybė nesugebėjo įtikinti gyventojų, kad reikia eiti į armiją. Tam taip pat kliudo korupcija, mažas biurokratinio aparato efektyvumas ir taip toliau. Žmonių yra, klausimas, kaip juos motyvuoti. Tačiau į šį klausimą privalo atsakyti šalies politinė vadovybė, o ne aš.

Rusijos mobilizacinis potencialas tikriausiai penkis kartus didesnis, nei Ukrainos. Visgi, norint mobilizuotuosius paversti kareiviais, dar būtini karininkai. Be karininkų tai tiesiog ginkluota minia, kuri gali išsibėgioti ir iškrėsti nežinia ką.

Pagal statistiką, 10 eilinių ir seržantų reikia vieno karininko. Jeigu Rusijoje mobilizuoti, tarkime, pusmilijonį žmonių, vadinasi, reikia rasti 50 tūkstančių daugmaž kvalifikuotų karininkų. Tiek karininkų Rusijoje nėra. Iš viso nėra laisvo karininkų rezervo. Eilinių rezervas yra — keli milijonai žmonių. O rasti 50 tūkstančių karininkų neįmanoma. Juos reikia rengti. Apmokymas pirmosioms karininkų pareigoms trunka maždaug 3,5–4 metus. Karininkų trūkumas — mobilizaciją sulaikantis faktorius. Toliau, šios naujos dalys ir junginiai, kuriuos Kremlius teoriškai gali sukurti iš mobilizuotųjų, privalo būti ginkluotos: tankai, kovinės pėstininkų mašinos, šarvuoti transporteriai ir taip toliau. Gaminti tiek, kad būtina ginkluote būtų aprūpintos naujai kuriamos brigados, divizijos, pulkai, Rusijos karo pramonė negali.

— Neseniai Vladimiras Putinas pasiūlė „aukštųjų technologijų XXI amžiaus dvikovą“. Kyla klausimas, kaip pasikeitė kariavimo būdas technologiniu atžvilgiu, į ką atkreiptinas dėmesys? Tai tik tas pats „Oreškinas“ ar jūs dar ką pažymėtumėte?

— Pirmas ir, ko gero, svarbiausias pokytis per beveik tris karo metus — platus bepiločių skraidančių aparatų naudojimas. Tai principinis dalykas. Mes dar iki galo nesuvokiame visų šio fakto pasekmių.

Antra — dirbtinis intelektas. Galiu pateikti konkretų pavyzdį. Tai patys save vairuojantys aparatai, jie „žiūri“ per telekamerą į žemę ir, lygindami paveikslą su savo žemėlapiu, pasirenka kelią link taikinio. Jų nevaldo operatoriai per palydovinį ryšį. Tai reiškia, kad radioelektroninės kovos priemonės prieš tokią ginkluotę praranda prasmę.

Dabar apie perspektyvas. Rusija per metus moksliniams tyrimams ir konstrukciniams bandymams išleidžia maždaug 40 milijardų dolerių. O mūsų „kolektyviniais Vakarais“ vadinamos šalys išleidžia 30–35 kartus daugiau. Štai ir atsakymas į klausimą, kas laimės naujų ginkluotės rūšių kūrimo varžybas, taip pat ir tokių, apie kurias kol kas neturime jokio supratimo.

Kalbant apie „Orešniką“, tai jis yra modernizuotas raketos „Rubež“ variantas. Jeigu šią raketą sutvarkys, kol kas ji bandymų stadijoje, priims į ginkluotę ir pradės gaminti serijiniu būdu, tai Rusija galės ja apšaudyti visą Europą. Tačiau amerikiečiai jau turi raketas, galinčias ne mažiau, o gal net labiau sėkmingai pažeisti taikinius visoje Europinėje Rusijos dalyje.

— Kokie jūsų 2025-ųjų metų lūkesčiai, prognozės?

— Manau, yra didesnė, nei 50 ％ tikimybė, kad bus pasiektos paliaubos ir prasidės labai ilgos, nuobodžios Rusijos ir Ukrainos derybos. Jeigu to neįvyks, neišvengiamas Rusijos ir Amerikos santykių paaštrėjimas, JAV bandymai iki 40 dolerių už barelį sumažinti naftos kainą, kas ekonominiu atžvilgiu parklupdys Rusiją, o masinis amerikietiškos ginkluotės tiekimas Ukrainai. Tačiau visgi labiau tikėtina, kad ir Kyivas, ir Maskva galų gale nutrauks ugnį.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.