„Jų buvo 1000.“ Imperija žlunga akyse

Ukrainos bepiločių orlaivių antskrydžiai prieš Rusijos naftos pramonės objektus galiausiai privers Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną nutraukti karą. Pramonė jau atsidūrė ant katastrofos slenksčio.

Apie tai rašo žinomas Rusijos tinklaraštininkas Dmitrijus Černyševas.

Didžiulis gaisras naujausioje „Lukoil“ naftos perdirbimo gamykloje Kstove. Vien sausio mėnesį nuo Ukrainos dronų atakų (arba, jei tikėsime Rusijos propaganda, jų nuolaužų) degė Ust-Luga, Engelsas (tris kartus), Rostovas, Novorosijsko uostas, chemijos gamykla Kazanėje, naftos saugykla Saratove (du kartus), naftos perdirbimo gamyklos Voroneže, Tuloje, Kalugoje, parako gamykla Tambove, lėktuvų gamykla Kazanėje ir karinės elektronikos gamykla Smolenske.

Kuo blogi ekonomistų samprotavimai, kad Rusija turi daug naftos ir kad jei nacistinė Vokietija galėjo gaminti benziną strateginių sąjungininkų bombardavimų metu, tai ir Putino Rusija sugebės?

Pirma, neteisingai suprantama viso technologinio degalų gamybos ciklo tęstinumo svarba. Jo negalima sustabdyti bet kuriame taške. Tai tarsi konvejeris. Nafta turi tekėti nepertraukiamai. O tada atskrenda dronas ir naftos perdirbimo gamykloje kyla gaisras. Ir visa gamyba sustoja. Panašiai kaip po vienos rimtos avarijos visas miestas gali įstrigti kamščiuose.

Neaišku, iš kur gauti naujų rektifikacijos kolonų naftos perdirbimui. Rusijai taikomos sankcijos ir ji pati tokios įrangos negamina. O Kinija labai griežtai sekama. 

Kur dėti gaunamą naftą? Pilti ją į saugyklas? Bet jos greitai prisipildo, o rytoj, žiūrėk, ir dronas į jas pataikys. Laikyti naftą geležinkelio stotyse esančiose talpyklose? Pritrūks cisternų, ir geležinkelis bus uždarytas. Nustoti pumpuoti naftą vamzdynais? Iš viso nustosite pumpuoti naftą iš gręžinių? Net neįsivaizduojate, kiek tai kainuoja, kokia yra rezervuarų slėgio palaikymo sistema ir kokie procesai prasideda vamzdynuose, jei nafta jais nepumpuojama (nuosėdos, kristalizacija ir pan.). Norėčiau pridurti, kad po to ne visada įmanoma atnaujinti gavybą.

Antra, neaišku, kur gauti žmonių. Daug darbininkų susigundė fronto užmokesčiu ir išvyko į karą. Paskui tenka mokėti mirties išmokas arba visą gyvenimą juos gydyti. Rimti specialistai nenori rizikuoti savo gyvybe per bepiločių orlaivių atakas ir išeina iš darbo. O ką daryti su žmonėmis naftos perdirbimo gamyklos prastovos metu? Atleisti juos iš darbo? Mokėti jiems atlyginimus?

Trečia, tai tik pradžia, ar ne? Neįtikėtinai sunku sukurti pramonę, kuri masiškai gamintų dronus. Bet paskui ji pradeda veikti ir vis įgauna pagreitį. Didžiulė Rusijos teritorija šiuo metu tampa ne privalumu, o trūkumu. Jos neįmanoma padengti oro gynybos sistemomis, kurių nepakanka net frontui. Priešlėktuvinės gynybos raketos kainuoja beprotiškus pinigus, o jokia sistema fiziškai negali sustabdyti šimtų dronų atakos.

Ir ketvirta, Rusijos europinėje dalyje veikiančių naftos perdirbimo gamyklų netrukus gali paprasčiausiai nebelikti. Ir tada tūkstančių tūkstančiai Ukrainos dronų ieškos kitų taikinių. Elektrinės, aerodromai, gamyklos, oro uostai... Prasidės masinė Rusijos deindustrializacija. Ir nebeliks ekonomistų, kalbančių apie tai, kaip Rusija neva galės kariauti neribotą laiką. Neliks technologijų, pinigų ir žmonių – Putinas suklups ant kelių ir maldaus taikos.