Rezidento klaida. Už ką Putinas nekenčia Zelenskio

Neseniai buvęs Fox televizijos kanalo vedėjas, o nūnai populiarus dešiniųjų pažiūrų blogeris Tuckeris Carlsonas, netikėtai pareiškė, kad Joe Bideno administracija planavo nužudyti Vladimirą Putiną. Tiesa, jokių pasirengimo tokiam pasikėsinimui įrodymų amerikietiškasis Kremliaus draugas nepateikė.

Tuo tarpu 𝑇𝘩𝑒 𝐼𝑛𝑑𝑒𝑝𝑒𝑛𝑑𝑒𝑛𝑡 duomenimis, vien per pirmuosius plataus masto Rusijos karinės invazijos metus į Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį buvo kėsintasi 12 kartų. Naujausią tokį bandymą Ukrainos specialiosios tarnybos užkirto 2024 metų gegužę. Ir čia, iš esmės, nieko keisto: toks jau forminis Putino stilius. Kol Rusijos lyderis gyvas ir valdžioje, Zelenskio fizinio pašalinimo planų jis niekuomet neatsisakys. Toks jo siekis turi kelias priežastis.

Gyvas Zelenskis — tai liudijimas, kad Putinas, mažų mažiausiai, savo pradėto karo nelaimėjo. Kadangi pergalės kare simboliu Putinui ir jo propagandistams, kaip ne kartą jau sakyta būtų: a) nugalėta priešo sostinė ir b) taip ar kitaip nebūtin pasitraukę priešiškos valstybės valdovai — nužudyti, nusižudę ar pabėgę.

Su „а“ punktu viskas santykinai paprasta. Tai, kad priešo sostinės — Kyivo — jam užimti nepavyks, Putinas suprato seniai. Todėl dabar jis viešojoje erdvėje kruopščiai propaguoja naują savo karo galutinių tikslų versiją — mes, girdi, norėjome užgrobti „vien tik“ Donecko ir Luhansko sritį. Tai jis pareiškė naujausiame interviu Kremliaus reporteriui Zarubinui.

Putinas šiaip jau gali keisti savo karo prieš Ukrainą tikslus ir priežastis nors ir penkis kartus per dieną. Jis įsitikinęs valstybinės propagandos visagalybe ir tuo, kad jos priemonėmis visuomet galima sumaitinti bet kokį melą. Ir, deja, jis didele dalimi teisus. Tikriausiai nemažai kas prisimena nėščią moterį iš Mariupolio, kuri buvo sužeista per Rusijos kariuomenės atliktą gimdymo namų bombardavimą, tačiau paskui apkaltino tuo Ukrainą.

Bet su punktu „b“ reikalai sudėtingesni. Putinas ir propagandistai jau tris metus tvirtina, kad Rusija kariauja su „nacistiniu Kyivo režimu“. Šio „režimo“ įsikūnijimas jiems yra asmeniškai Zelenskis. Putinas kol kas nesugeba jo nužudyti ir todėl pastengiasi bent jau pašalinti jį iš būsimo derybų proceso.

Tuo tikslu savo interviu Zarubinui jis netgi pasiūlė naują jėzuitišką schemą. Jeigu jau Zelenskis taip nori dalyvauti derybose — tegu dalyvauja, „aš skirsiu tam žmones“, tačiau tegul daro tai tik asmeniškai, nes jis „nelegitimus“. O parašą po dokumentu tegu deda legitimios Rados vadovas. Tai, kad Ukrainos prezidento įgaliojimus karo padėties laikui pratęsė būtent ta pati Rada, kurią Putinas vadina legitimia, jam, žinoma, visai nesvarbu.

Putinas turi už ką nekęsti Zelenskio. Rusijos diktatoriaus įsivaizdavimu, niekas negali būti stipresnis už jį. O Zelenskis štai jau tris metus demonstruoja nepalenkiamą dvasios stiprybę ir narsą. Putinui tai labai skaudu.

Putinas organiškai negali derėtis su tuo, kas neleidžia jam meluoti ir manipuliuoti faktais ir žodžiais. O Zelenskis jam to tiksliai neleis. Putinas gali žaisti tik pagal savo taisykles ir į vienus vartus. Jeigu kas nors įvarčius muš ir į jo vartus, tai reikš, kad jis pralaimėjo, o tai jam absoliučiai nepriimtina.

Putinas negali pralaimėti, tokia opcija jo programoje nenumatyta. Taip pat ir todėl, kad „Rusija visada laimėdavo“. O jis ir yra Rusijos įsikūnijimas (prisiminkime volodiniškąjį: „Yra Putinas — yra Rusija…“). Kaip neblogai istoriją išmanantis žmogus, Putinas žino, kad Rusija savo istorijoje laimėdavo toli gražu ne visada. Tačiau jos nenugalimumo mitas — viena iš svarbiausių jo valdžią laikančių grandžių. Todėl jis visai pagrįstai mano, kad jeigu pralaimės, tai ir jo valdžia neišsilaikys.

Zelenskis — kaulas Putino gerklėje. Rusijos valdovas seniai suprato, kad karo Ukrainoje jis niekada nelaimės ir ją kažkaip reikia užbaigti — žinoma, tik jo sąlygomis. Tačiau Zelenskio tvirtybė jam to neleidžia.

Jei Ukrainos prezidentas mirtų ar, iš bėdos, būtų pašalintas iš posto perversmu, Putinas galėtų pareikšti nugalėjęs „Kyivo chuntą“ ir „SKO“ tikslai pasiekti.

Dar viena priežastis, dėl kurios Putinas visada sieks fiziškai pašalinti Ukrainos lyderį – Kremliaus šeimininko charakterio ypatybės. Jis žiaurus ir kerštingas, ką patvirtina politikų ir žurnalistų, jo nuomone, leidusių sau jį įžeisti, nužudymai.

Zelenskis žemina Putiną pačiu savo buvimo prezidento rūmuose Kyive faktu. Jis — regima personifikacija Putino klaidų. Tokių, kaip asmeniškai paties Zelenskio neįvertinimas, Ukrainos neįvertinimas, Vakarų neįvertinimas. Jau nekalbant apie tai, kad Ukrainos lyderis nepraleidžia progos verbaliai jį pažeminti viso pasaulio akivaizdoje, kaip kad visai neseniai padarė savo interviu blogeriui Lex Fridman, kuriame Rusijso diktatorių pavadino dalba…bu. Putinas tokių dalybų neatleidžia.

Dar viena Putino neapykantos Zelenskiui priežastis yra ta, kad Ukraina, valdant dabartiniam prezidentui sugriovė tą nepajudinamą įsitikinimą ukrainiečių atžvilgiu, buvusią tipinio ruso galvoje pastaruosius 370 metų. Zelenskis ir petys petin su savo prezidentu už savo Gimtinę besikaunantys ukrainiečiai, kiekviena savo gyvenimo diena griauna, regis nepalenkiamus rusiškus stereotipus apie „chocholus“ ir „chochluškas“, apie juokingus „mažarusius“ (tai yra neganarusus) su savo čiubais, gorilka vienoje rankoje ir lašiniais – kitoje.

Tam, Lenino žodžiais tariant, „tikram rusų žmogui , didžiarusiui-šovinistui, iš esmės, niekšui ir smurtautojui, koks yra tipiškas rusų biurokratas “[1], ir koks, pridėsime nuo savęs, yra ir Putinas, niekuomet nerūpėjo ukrainiečių jausmai ir mintys, ilga ir savotiška ukrainiečių istorija. Toks „tikrai rusų žmogus“ visuomet visa tai kategoriškai neigė. Jo sąmonėje, ukrainiečiai — tie patys rusai, kurie tiesiog kažką prisigalvojo.

Ir štai kiekvieną iš daugiau, nei 1000 Rusijos karo prieš Ukrainą dienų, kiekvienas ukrainiečių sviedinys ir dronas griauna atrodžiusį nepajudinamu rusų įsivaizdavimą apie ukrainiečius.

Tačiau Putinas negali pripažinti savo klaidos, už kurią jau sumokėjo šimtais tūkstančių rusų gyvybių. Jis puikia supranta, kad už tokias „klaidas“ teks atsakyti galva. Todėl jo planas kitas — laimėti. Nesvarbu, kad faktiškai jis jau pralaimėjo. Jam reikia pergalės simbolio, kurį jis galėtų savo gyvajai masei pateikti kaip pergalę. Ir tokiu simboliu turi tapti ne jo galva, o jo priešo — Volodymyro Zelenskio galva. Ir tai — vienas iš svarbiausių jo „SKO“ tikslų.