Kaip Vladimiras Putinas planuoja įveikti Donaldą Trumpą

Sprendžiant iš Rusijos propagandos teiginių, Vladimiras Putinas* kaip niekad priartėjo prie pergalės kare prieš Ukrainą. Tačiau, praėjus trejiems metams po invazijos, neaišku, ką tiksliai reiškia ši „pergalė“. Jo tikslai tebėra efemeriški. Jo „specialioji karinė operacija“ buvo planuojama slapta. Ir vyriausybė, ir Rusijos žmonės liko nežinioje. V. Putinas kalba apie Rusijos suvereniteto gynimą, tačiau tolesnė įvykių raida priklauso nuo veiksnių, kurių jis negali kontroliuoti: Ukrainos politikos, Europos persiginklavimo pastangų ir, svarbiausia, nuo Donaldo Trumpo. Derybos su D. Trumpo administracija oficialiai pradėtos vasario 18 d. Saudo Arabijoje.

D. Trumpas neturi aiškaus plano, o jo veiksmai gali būti įvairūs – nuo pagalbos Ukrainai nutraukimo iki karinės paramos ir sankcijų didinimo. JAV prezidento ir V. Putino šokiai tęsėsi Rijade, kur JAV ir Rusijos atstovai pirmą kartą per trejus metus susitiko tiesiogiai. Jie susitarė dėl tam tikrų miglotų derybų dėl Ukrainos ir „abipusių geopolitinių interesų“. Taip pat pradėta rengtis D. Trumpo ir V. Putino aukščiausiojo lygio susitikimui, nors data dar nenustatyta.

Tokios nesibaigiančios derybos Putinui visai tinka. D. Trumpas jas laiko būdu užbaigti „juokingą“ karą, o V. Putinui jos tėra platesnio konflikto etapas, teigia JAV pareigūnas. Rusijos lyderis mano, kad jis turi daugiau šansų išsilaikyti, nei Ukraina ar NATO – Vakarų aljansas, kuris trūkinėja per siūles. Kaip patyręs pokerio žaidėjas, V. Putinas moka demonstruoti pasitikėjimą savimi ir jėgą. Tačiau iš tikrųjų jo kortos nėra tokios geros, kaip jis nori, kad tikėtų jo oponentai, o karo pabaiga gali sukelti jam problemų šalies viduje.

Rusijos derybinės pozicijos vertinimą reikia pradėti nuo karinės padėties. Jos kariuomenė pasirodė esanti labai silpna. Puolimo tempas nepakeliamai lėtas: nuo praėjusių metų liepos mėnesio kariai stengėsi užimti Pokrovską, patirdami didžiulius nuostolius. Didžiąją dalį teritorinių laimėjimų Rusija pasiekė pirmosiomis karo savaitėmis. 2022 m. balandį, atsitraukusi iš Ukrainos šiaurinių regionų, Maskva kontroliavo 19,6 ％ Ukrainos teritorijos, o jos nuostoliai (žuvusieji ir sužeistieji) siekė apie 20 000 žmonių. Šiandien Rusija valdo 19,2 proc. teritorijos, o nuostoliai, britų šaltinių duomenimis, pasiekė 800 000. Vienas Vakarų šalių pareigūnas pažymi: „Abi kariuomenės tęsia kovą ne todėl, kad tikisi lemiamos pergalės, bet todėl, kad tiesiog negali sustoti“.

Įrangos nuostoliai yra stulbinantys. Tarkime, iš dešimtmečius kauptų sovietinių šarvuočių atsargų jau prarasta daugiau nei pusė iš 7 300 saugyklose buvusių tankų. Iš likusių tik 500 galima greitai atstatyti. Iki balandžio mėnesio Rusijai gali pritrūkti tankų T-80. Pernai šalis neteko dvigubai daugiau artilerijos sistemų nei per ankstesnius dvejus metus. Vis brangiau kainuoja samdyti kontraktinius karius. Visuotinė mobilizacija būtų politiškai rizikinga. Visuomenės nuomonės apklausos aiškiai rodo, kad rusai nori, jog karas baigtųsi.

Rusijos ekonomika atlaikė sankcijų smūgį dėl Centrinio banko profesionalumo, aukštų žaliavų kainų ir finansinių paskatų. Tačiau išteklių perskirstymas iš gamybos sektorių į karinį-pramoninį kompleksą sukėlė dviženklę infliaciją. Palūkanų normos pasiekė 21 proc. lygį – aukščiausią per du dešimtmečius. Darbo jėgos trūkumas tapo chroniškas. Ekonomikos statistiniai duomenys kelia abejonių: pavyzdžiui, statistikos tarnyba reguliariai tikslina augimo įverčius. Tačiau nutekintoje Centrinio banko ir Ekonomikos ministerijos ataskaitoje, kurią paskelbė „Reuters“, įspėjama, kad recesija gali prasidėti anksčiau, nei sumažės infliacija.

Buvęs Centrinio banko vadovo pavaduotojas Olegas Vjuginas pažymi, kad vyriausybė netrukus turės rinktis tarp karinių išlaidų mažinimo ir nekontroliuojamos infliacijos. Suverenus fondas senka. Pasak buvusio finansų ministro Michailo Zadornovo, jo likvidus turtas sumažėjo nuo 7,4 proc. BVP iki mažiau, nei 2 ％. Eksportą, kuris pernai siekė 417 mlrd. dolerių, spaudžia sankcijos ir mažėjančios žaliavų kainos. Gruodžio mėn. jis, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 20 proc. Kirilas Rogovas (Rusijoje paskelbtas „užsienio agentu“. – Republika) iš analitinio centro „Re: Russia“ mano, kad sankcijos ir laipsniškas eksporto krepšelio, įskaitant plieną ir žemės ūkio produktus, kainų mažėjimas apribos Rusijos agresijos galimybes.

Dėl šių pažeidžiamumų kai kas Vakaruose mano, kad dabar yra pats netinkamiausias laikas JAV siūlyti Kremliui greitas nuolaidas. Net jei Vakarai negali suteikti Ukrainai tvirtų saugumo garantijų, jie galėtų išlaikyti sankcijas, kad atgrasytų Rusiją, teigia Kirilas Rogovas. Tačiau D. Trumpas yra susitelkęs į savo pažadą greitai užbaigti karą, o ne į ilgalaikį Rusijos sulaikymą.

„Pagaliau įstūmėme Putiną į tokią padėtį, kokioje siekėme jį regėti pastaruosius trejus metus. Būtų baisu, jei leistume jam išplėšti pergalę iš pralaimėjimo nasrų“, – sako JAV pareigūnas.

V. Putinas mano, kad D. Trumpas ne tik nekantrus, bet ir pasiduodantis manipuliacijoms. JAV prezidento palankumo jis siekia liaupsėmis ir momentinėmis nuolaidomis: vasario 11 d. jis paleido 2021 m. Rusijoje suimtą JAV pilietį Marką Vogelį. Tačiau pagrindiniai jo reikalavimai nesikeičia. Tarp jų – neutralus Ukrainos statusas su ribota kariuomene ir karine technika bei draudimas dislokuoti Vakarų šalių karius. Jis nori, kad Krymas ir keturi aneksuoti Ukrainos regionai būtų pripažinti Rusijos dalimi. Tačiau svarbiausia, kaip V. Putinas sakė 2024 m. birželį, „mūsų pasiūlymo esmė – ne kokios nors laikinos paliaubos ar ugnies nutraukimas“, dėl kurių liktų galioti sankcijos ir Ukraina galėtų persiginkluoti. Vietoje to V. Putinas nori „galutinės pabaigos“, kuri panaikintų Vakarų sankcijas Rusijai ir leistų jai atkurti savo kariuomenę.

Net jei karštasis karo etapas baigsis, V. Putinas toliau sieks susilpninti Europą ir atkurti Rusijos įtakos sferą. Pasak NATO vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado patarėjo Steve'o Covingtono, jo tikslas – palaužti Ukrainą ir sugriauti po 1945 m. egzistavusią amerikietišką pasaulio tvarką. Kaip pats Putinas pernai sakė savo diplomatams, „visa euroatlantinė saugumo sistema žlunga mūsų akyse“. Jo žodžiais tariant, „Europa vis labiau stumiama į pasaulinės ekonominės plėtros pakraščius, panardinama į migracijos ir kitų opių problemų chaosą, iš jos atimamas tarptautinis subjektiškumas ir kultūrinė tapatybė“. Be abejo, Kremliui buvo malonu išgirsti JAV viceprezidentą J. D. Vance'ą, vasario 15 d. Miuncheno saugumo konferencijoje pakartojusį šį teiginį. Būtent šiame forume 2007 m. V. Putinas pirmą kartą pareiškė esąs pasiryžęs konfrontuoti su Vakarais. Kremlius neabejotinai tikisi, kad prorusiškos dešiniosios partijos, kuriomis žavisi J. D. Vance'as, sėkmingai dalyvaus Europos Parlamento rinkimuose.

Kremliaus gremlinai

Svarbiausias V. Putino prioritetas – išlikti valdžioje. Pasitraukimas iš karo susijęs su tam tikra rizika, įskaitant šimtų tūkstančių karių sugrįžimą ir skirtingų klanų tarpusavio kovas. D. Trumpo diplomatija suteikė oro gurkšnį nuosaikiesiems, kurie tyliai priešinosi karui. Jie neturi politinės galios, tačiau šie „taikos naudos gavėjai“ – privatūs verslininkai, ekonomistai ir kai kurie technokratai – tikisi, kad D. Trumpas ir jo komanda gali pakeisti Rusijos kursą. Negalėdami atvirai konfrontuoti su Putinu, jie nori jį įtikinti, kad mažesnė konfrontacija su Vakarais ne kelia grėsmę, o stiprina jo saugumą.

Kitoje pusėje yra „karo beneficiarai“. Jei konfrontacija yra Putino režimo pagrindas, tai smurtas ir korupcija yra jį saistanti jėga. Oligarchų klanai pelnosi iš naftos ir kitų prekių eksporto kvotų pagal sankcijų sukurtas šešėlines schemas. (Vienas verslininkas jas lygina su Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpuso kontrabandos schemomis). Šios grupės neatsisakys savo itin pelningų privilegijų be kovos. Žvalgybos tarnybos ieškos ir taiką remiančios „penktosios kolonos“ ir ultranacionalistų, kurie bet kokį susitarimą supras kaip išdavystę.

D. Trumpas yra teisus, norėdamas „sustabdyti žudymą“. Jei paliaubos leis Ukrainai atsigauti, padidins Europos išlaidas gynybai ir išlaikys dalį sankcijų, taikomų susilpnėjusiai Rusijos ekonomikai, tai gali lemti V. Putino ambicijų žlugimą. Tačiau V. Putinas tikisi, kad galės kovoti ilgiau nei Ukraina arba sugebės įveikti D. Trumpą ir sudaryti susitarimą, kuris leis Rusijai grįžti į pasaulio ekonomiką, pavers Ukrainą suskaldyta ir pusiau nepriklausoma valstybe, o Europą paliks pernelyg apstulbusią, kad galėtų apsiginti.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.