„Amerika palieka Ukrainą“

Londono Universiteto koledžo profesorius Vladimiras Pastuchovas rašo apie tikruosius Amerikos prezidento tikslus Ukrainoje.

Norint bent minimaliai orientuotis politinėse džiunglėse, į kurias pasaulį vėl stumia šiuolaikiniai politiniai autokratai, būtina suprasti, kokių tikslų siekia kiekvienas iš „tigrų“, o pirmiausia Trumpas. Jei kalbame apie Ukrainą, klaidinga manyti, kad D. Trumpas suinteresuotas taika šioje šalyje. Jis jai visiškai abejingas, o visos pasakėlės apie Nobelio premiją istorija yra toli gražu neaktuali tema. Turiu omenyje, jei jam skirtų Nobelio premiją, ir iš karto visose nominacijose, įskaitant chemiją ir fiziką, jis neatsisakytų. Ir pokalbis su juo apie tai per pietus yra tinkamas temos pasirinkimas. Bet jo tikslai kitokie.

Tikrasis Trumpo tikslas Ukrainoje yra iš ten pasprukti, ir dar svarbiau, nepakračius piniginės. Jo strateginis tikslas yra užkrauti Europai visą jos pačios naštą, visas išlaidas, susijusias su jos saugumu, jos vidaus konfliktų sprendimu, jos vystymusi.

Jo šūkis skamba paprastai ir aiškiai: „Nustokite maitinti...“ Mes jį girdėjome. Skirtingu metu ir skirtingose vietose į šią formulę buvo įterpiami skirtingi dalykai: Ukraina, Rusija, Kaukazas. Trumpas pirmenybę teikia Europai.

Jo požiūrį į Ukrainos klausimą reikėtų vertinti tik minėtame kontekste.

Amerika bet kokiomis aplinkybėmis traukiasi iš Ukrainos. Jei tai galima pateikti kaip taiką, paliaubas, ugnies nutraukimą ar kažką panašaus, gerai. Ir kartu Nobelio premiją prigriebs. O jei „taika“ nepadės, tada reikia sugalvoti kitą mizansceną ir savo išėjimą pateikti kaip nors kitaip.

Apskritai mizanscena yra parengta. Ji yra klasikinė ir vadinasi: „Aš įsižeidžiau!“

Jei paliaubų nebus, o galimybės jas pasiekti bendromis Putino ir Zelenskio pastangomis per pastarąją savaitę sumažėjo iki minimumo, D. Trumpas parodys įžeistą veidą ir pasakys, kad jis nuoširdžiai norėjo visiems padėti, bet jei ukrainiečiai taip nori mirti, tai tegul miršta, bet ne už mano (amerikiečių) pinigus. Jei Europa pasirengusi už tai sumokėti, tegul moka – mes neprieštaraujame. Bet toliau – savo lėšomis.

Ir būtent Zelenskis ir ukrainiečiai, o ne Putinas ir rusai, greičiausiai taps kalti, net nepaisant jo paskutinio pareiškimo, kad jis įves antrinius muitus visai naftai iš Rusijos, jei manys, kad paliaubos įvyko ne dėl Rusijos kaltės.

„Jei“ čia yra raktinis žodis. Su rusais jam iš tikrųjų lengviau ir naudingiau išsiskirti. Nėra Europos – nėra problemų. Globaliame pasaulyje Rusija nėra Amerikos konkurentė. Taigi šis reikalas greičiausiai eina link Ukrainos, o ne Rusijos „viktimizacijos“. 

Būtent šiuo požiūriu reikėtų skaityti istoriją apie liūdnai pagarsėjusį susitarimą dėl išteklių. Tiksliau, ją reikėtų skaityti ne iš kairės į dešinę, o iš dešinės į kairę, kaip hebrajų kalba. D. Trumpui nereikia jokių išteklių, o jo tikslas – NEPASIRAŠYTI susitarimo (arba, jei pasirašytų, tai pasirašyti jį taip, kad jis būtų prisimenamas šimtmečius).

Todėl sinchroniškai spaudžiama iš dviejų pusių. Putinas spaudžia fronte, Trumpas spaudžia sutarties atžvilgiu, paversdamas ją REALIU pasiūlymu. T. y. tokiu pasiūlymu, kurį priėmęs Zelenskis jaustųsi nesmagiai.

Vienaip ar kitaip, bet kol kas Trumpo traukinys važiuoja aiškiu atsakomybės atsikratymo keliu. Jam Ukraina yra politinis balastas.