„Sutelkta „žaibo karui“. Iš dviejų pusių. Bando nuslėpti“

Politikos analitikas Aleksandras Klaskovskis rašo „Pozirk“ apie tai, kaip prisiminimus apie karą pavertė politinėmis šiukšlėmis:

– Pamenu laikus, kai Antrojo pasaulinio karo kareiviai buvo stiprūs keturiasdešimt penkerių metų vyrai. Kaimo pirtyje mačiau ant jų kūnų baisius žaizdų pėdsakus. Jie nemėgo prisiminti karo. O jei jie ir prisimindavo, tai tik išgėrę taurelę, su nekokia nuotaika. Skausmas, siaubas, apkasų purvas, išvirtę žuvusiųjų viduriai giliai įsirėžė į jų atmintį.

Jei tik pavyktų prikelti fronto linijos karius iš kapų, jie būtų apstulbę, kad gedulinga data paversta politiniu farsu.

Už šios propagandinės bakchanalijos slypi grynai utilitariniai Aleksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino režimų interesai. Jie bando nuslėpti savo negražius darbus, prisidengdami Didžiosios pergalės paveldėtojais.

Du režimai dangsto ideologijos skurdą 

Gegužės 9-oji buvo paskelbta šventine diena 1945 m., bet po dvejų metų ši diena vėl tapo darbo diena. Josifas Stalinas, matyt, manė, kad prabangiai švęsti čia netinka. Nuostoliai buvo per dideli, įskaitant ir jo paties klaidas.

Šventinis statusas buvo grąžintas 1965 m., į valdžią atėjus Leonidui Brežnevui, kurio silpnybė apdovanojimams yra gerai žinoma. Nuo tada Pergalės diena buvo švenčiama su vis didesne pompastika, ant generalinio sekretoriaus krūtinės buvo kabinama vis daugiau žvaigždžių.

Sąžiningumo dėlei reikėtų pažymėti, kad jis buvo fronto linijos kareivis. Tačiau pataikūnai pernelyg išliaupsino pulkininko Brežnevo dalyvavimą „Malaja Zemlia“ išsilaipinime – placdarme netoli Novorosijsko – 1943 m. Ši operacija pradėta vaizduoti kaip kone lemiamas Antrojo pasaulinio karo mūšis.

Taip sustiprėjo to karo mitologizavimas. Be to, SSRS jie mieliau kalbėjo apie Didįjį Tėvynės karą (fašistai klastingai puolė ir pan.).

Sutrumpindami Antrąjį pasaulinį karą dvejais metais, jie bandė atsikratyti to, kas gadino gražią koncepciją. Būtent Stalino sąjunga su Hitleriu, slaptas planas padalinti Europą tarp dviejų totalitarinių režimų, išpuolis prieš Lenkiją iš dviejų pusių ir Baltijos šalių okupacija. Kaip SSRS sutriuškino Suomiją. Ir tai, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Trečiajam Reichui dar tada, kai Maskva ir Berlynas veikė vadovaudamiesi principu „ranka ranką plauna“.

„Kyjivas buvo subombarduotas, jie mums pranešė...“ 

Baltarusijos valdovas, gimęs 1954 m., prisistato to karo amžininku, vartodamas įvardį „mes“, tarsi matuodamasis Stalino paltą. 

Balandžio 10 d., kalbėdamas apie artėjančias „Zapad-2025“ pratybas, Lukašenka apibūdino situaciją Hitlerio išpuolio prieš SSRS išvakarėse taip: „Mes nuolat bandėme nuraminti vokiečius. Bandėme jiems kažkaip įtikti. <...> Mes net nedislokavome armijos, visi buvome užsiėmę taikinimu. Ir ką? Putinas teisus: o po to jie melavo, apgavo ir taip toliau. Gana“.

Karti ironija ta, kad klišiniai žodžiai apie „klastingą agresoriaus ataką“, kuriais paprastai apibūdinami 1941 m. birželio 22 d. įvykiai, visiškai tinka apibūdinti Rusijos didelio masto karo prieš Ukrainą pradžią 2022 m. vasario 24 d.

Išdavystė buvo ta, kad Rusijos armija buvo sutelkta „žaibo karui“, prisidengiant bendromis pratybomis Baltarusijos teritorijoje.

Be to, tiek Maskvos, tiek Minsko kariniai vadovai melagingai tikino, kad manevrų mastas neviršijo 2011 m. Vienos dokumento parametrų, pagal kuriuos reikalaujama pranešti (9 tūkst. žmonių). Iš tiesų, kaip vėliau apskaičiavo ekspertai, Rusijos invazijos pajėgos iš Baltarusijos siekė apie 30 tūkstančių karių.

Taip pat buvo melagingai teigiama, kad po pratybų visi Rusijos armijos daliniai bus atšaukti į nuolatines dislokacijos vietas. 

Ir galiausiai, kaip toje garsiojoje senoje dainoje: „Kyjivas bombordavo, o mums buvo pasakyta, kad prasidėjo karas.“

Tik ten jie turėjo omenyje nacių išpuolį, o 2022 m. Kyjivą subombardavo „broliška Rusija“. Kas vadinama „rask dešimt skirtumų“.