Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Karyba |
Tai – dažnai taikos metu matomas vaizdas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Lėktuvas ištempia sklandytuvą ir jį paleidžia. Tuomet sklandytuvo pilotas mėgaujasi tyliu skrydžiu, sukdamas ratus danguje, naudodamasis šilto oro srautais ir vėju, kad išlaikytų skrydžio aukštį. Sklandymas yra grakšti ir elegantiška aviacijos rūšis. Arba ginklas. Ukrainiečiai jau seniai pavertė savo ultralengvuosius lėktuvus „Aeroprakt A-22 Foxbat“ tolimojo nuotolio dronais. Bet dabar į Rusiją jie tempia ir sklandytuvus, kurie irgi yra tapę bepiločiais. Priartėjęs prie taikinio (pavyzdžiui, gamyklos Alabugoje), A-22 atkabina sklandytuvą ir pats rėžiasi į taikinį. Sklandytuvas, kuris irgi neša 100 kg sprogmenų, gali atakuoti kitą taikinį.
Sklandytuvą tempiantis lėktuvas, ašku, sunaudoja daugiau degalų ir negali nuskristi taip toli. Bet kai taikinys yra šiek tiek arčiau, kodėl link jo nepasiuntus dviejų orlaivių su sprogmenimis? Taip nereikalingas nuotolis išmainomas į didesnę naikinamąją jėgą. Sklandytuvas, žinoma, neturi variklio. Tai reiškia, kad jo šiluminis pėdsakas yra absoliučiai minimalus ir oro gynybos raketos su infraraudonųjų spindulių sekimo galvutėmis sunkiai gali į jį nusitaikyti. Trūkumas tas, kad bepilotis sklandytuvas atsikabinęs nuo lėktuvo negali toli nusklęsti. Pilotas jaučia oro sroves ir gali net padidinti skrydžio aukštį. Be piloto sklandytuvas turi tiesiog nerti link taikinio. Sklandytuvai yra pigesni už ultralengvuosius lėktuvus. O konstrukcijos paprastumo prasme juos paversti bepiločiais tikrai nėra sunkiau. Gal net lengviau, nes nėra variklio kontrolės. |