Hodgesas: „Labai realu. Putinas užpuola Latviją arba Moldovą. Rusija atidžiai stebi, kaip nedrąsiai reaguojame“

Pirmasis jo aprašytas scenarijus – išpuolis prieš Latviją – vestų į karą su NATO.

Antrasis scenarijus – išpuolis prieš Moldovą, kuri nėra Šiaurės Atlanto aljanso narė, – automatiškai neįtrauktų Vakarų į karą, bet sukeltų nepaprastą iššūkį, ypač Rumunijai, NATO narei.

Chelsea Spieker: Daugelis politikų ir kariškių mano, kad per ateinančius dvejus metus Putinas galėtų pabandyti išbandyti NATO gynybą [Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad konfrontacija gali įvykti jau 2027 m.], užpuldamas Baltijos šalis. Kiek realus šis scenarijus?

Gen. Hodgesas: „Deja, manau, kad tai labai reali galimybė, ypač jei Ukraina žlugs arba Kremlius susidarys įspūdį, kad Jungtinės Valstijos nevisiškai remia Kyjivą arba kad Europa nesiima reikiamo ryžto.

Tada Rusija, pavyzdžiui, galėtų smogti pietryčių Latvijoje – pavyzdžiui, Daugpilyje – arba Moldovoje, o tai savo ruožtu paveiktų Rumuniją kaip NATO valstybę narę.

Problema ta, kad Rusija atidžiai stebi, kaip nedrąsiai reaguojame į jos neteisėtus ir agresyvius veiksmus – pavyzdžiui, sabotažo aktus Baltijos jūroje, povandeninių kabelių naikinimą, oro erdvės pažeidimus, nelegalius tanklaivius [vadinamąjį šešėlinį laivyną], dezinformacijos kampanijas ir išpuolius.“

Chelsea Spieker: Šiuo metu vyksta esminis mūsų saugumo politikos suvokimo pokytis. Ką tai reiškia?

Gen. Hodgesas: „Kol Rusijos provokacijos neviršija 5 straipsnyje apibrėžtos ribos – tai yra, jos nėra atviri išpuoliai prieš NATO teritoriją – mums sunku reaguoti. Šis nedrąsumas skatina Rusiją. Rusai jau seniai kariauja prieš mus, net jei mes to nepripažįstame. Tačiau būtent taip galvoja Maskva. Privalome rasti būdų, kaip tai suvaldyti ir užkirsti kelią tolesnei eskalacijai.

Vis labiau suvokiama, kad Ukrainos žlugimas sukeltų milijonų papildomų pabėgėlių antplūdį į Lenkiją, Vokietiją ir kitas Europos dalis. Tai būtų didžiulė našta – tiek ekonomiškai, tiek socialiai.

Ir nors daugelis mano draugų vokiečių nemėgsta termino „vadovavimas“, vis labiau suvokiama, kad Vokietija bent jau turi parodyti gerą pavyzdį – kovinės parengties, gynybos pramonės ir paramos Ukrainai srityse. Jei ne Vokietija, tai kas? Pokyčiai turėtų kilti iš Berlyno.“

Chelsea Spieker: Kokią žinią Vokietija ir kitos NATO partnerės šiuo metu siunčia Vladimirui Putinui?

Gen. Hodgesas: „Tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija, Suomija, Lenkija ir Danija šiuo metu užima ryžtingesnę poziciją nei Jungtinės Valstijos. JAV tvyro didelis netikrumas dėl Trumpo – dėl jo keistų santykių su Putinu.

Tačiau Bideno administracija taip pat nepaaiškino, kad mums patiems naudinga, jog Ukraina galėtų suvaldyti Rusiją – kad Rusijos Federacija būtų nustumta į savo sienas. Tai buvo aplaidumas.

Atrodo, kad Trumpą domina tik [ekonominiai] susitarimai, o ne tokios vertybės kaip suverenitetas, tarptautinė teisinė tvarka ar laivybos laisvė. Tačiau Europoje vaizdas aiškesnis: kas yra agresorius ir ką reikia daryti, kad būtų apginta taisyklėmis pagrįsta tarptautinė tvarka, iš kurios visi gauname naudos.“

Chelsea Spieker: Taip pat nerimaujama, kad Kinija gali bandyti užpulti ir aneksuoti Taivaną – tuo pačiu metu, kai Rusija gali pulti Europą. Kaip tokiu atveju JAV kariuomenė paskirstytų savo karinius pajėgumus? Ir kokia būtų Europos padėtis?

Gen. Hodgesas: „Manau, kad Rusija ir Kinija, jei jos pradėtų didelio masto operacijas, to nedarytų kartu, o bent jau koordinuotai. Tai daroma būtent tam, kad JAV ir jos partneriams būtų sukurta ši dilema.

Tiesa ta, kad Jungtinės Valstijos neturi tiek daug karių Europoje. Iš viso jų yra apie 80 000, įskaitant sausumos pajėgas, karinį jūrų laivyną, oro pajėgas, nuolat dislokuotas pajėgas ir rotacines pajėgas. To pakanka užpildyti FC „Bayern“ stadioną Miunchene.

Tačiau pajėgumai, kuriuos turime Europoje, nebūtinai yra tie, kurių reikia Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Tačiau kai kuriuos pajėgumus, tokius kaip palydovinė žvalgyba ar specialiosios pajėgos, būtų sunku pasiekti, nes šie ištekliai būtų sutelkti Ramiajame vandenyne. Todėl JAV vyriausybės – dar gerokai prieš Trumpą – reikalavo, kad jų Europos sąjungininkės galėtų atgrasyti Rusiją net ir be stipraus JAV buvimo. Žinoma, branduolinis atgrasymas išlieka.

Tačiau įprastinėse arenose tai mažiau svarbu. Štai kodėl labai svarbu, kad pati Europa turėtų reikiamus pajėgumus ir kad Maskva matytų, jog Europa yra pasirengusi atgrasyti Rusiją, jei prireiktų, jei Jungtinės Valstijos būtų susitelkusios Ramiajame vandenyne.“

Chelsea Spieker: Jei šiandien vis dar vadovautumėte Amerikos pajėgoms Europoje, ar galėtumėte ramiai miegoti, kai keičiasi mūsų požiūris į saugumo politiką Europoje? Ar yra dalykų, kurie vis dar neleistų jums užmigti naktį?

Gen. Hodgesas: „Manau, kad joks vadas niekada iš tikrųjų nemiega ramiai – kovinė parengtis yra nuolatinė užduotis. Tai nėra tikslas, pasiekiamas kartą ir visiems laikams – tai būsena, beveik laikysena. Nuolat svarstau: ar turime pakankamai oro ir raketinės gynybos, kad apsaugotume savo jūrų uostus ir oro uostus? Jei Rusija tikrai norės pulti NATO, ji sąmoningai taikysis į mūsų transporto infrastruktūrą, nes Maskva žino, kiek NATO priklauso nuo greito pastiprinimo judėjimo.

Tokie uostai kaip Brėmerhafenas ir Vilhelmshafenas būtų apšaudyti, kaip ir šiandien Ukrainos miestai. Taip pat tikimasi kibernetinių atakų prieš šią infrastruktūrą. Mane taip pat neramina mobilumas Europoje, kuris labai priklauso nuo Vokietijos geležinkelių tinklo. Ir jis tiesiog neturi pakankamai pajėgumų transportuoti viską, ko reikia krizės atveju.

Ir tada kyla klausimas, kuris nuolat pasirodo žiniose: ar turime pakankamai šaudmenų atsargų – visų rūšių šaudmenų? Niekas nenori laikyti didžiulių atsargų. Jie nenori įšaldyti kapitalo atsargose. Tačiau karas nėra verslas.

Krizės metu reikalingas perteklius, pertekliniai gamybos pajėgumai, nes niekada negalima tiksliai numatyti visų poreikių, o kovos metu visada kažkas prarandama. O šaudmenų sunaudojimas kare visada, visada, visada yra didesnis, nei planuotojai anksčiau manė.“

Chelsea Spieker: Koks, jūsų manymu, šiuo metu yra svarbiausias Europos gynybos sprendimų priėmėjų prioritetas?

Akivaizdu – kovinė parengtis. Ar yra pakankamai personalo? Ar įranga veikia? Ar kariai yra apmokyti ir geba atlikti savo užduotis? Daug kalbama apie procentus [nuo bendrojo vidaus produkto, arba BVP, kalbant apie išlaidas gynybai] – 2%, 3,5% – ir tai svarbu. Tačiau svarbiausia yra ne nauja įranga, o uniformuotųjų gebėjimas įvykdyti savo misiją.

Taigi, pirmiausia – kovinė parengtis, o tada aptarčiau oro ir raketinės gynybos specifiką.“