Putino planas Baltijos šalims. „Maištingos provincijos!“

Sąnaudų ir naudos metodas lyderius laiko racionaliais ir strateginiais veikėjais – protingais vadovais, kurie, siekdami savo tikslų, pasveria galimą riziką ir laukiamą naudą. Šio metodo apribojimas slypi jo prielaidose: dažnai neturime prieigos prie visos informacijos, kurią turi patys lyderiai. Dėl to modelis neteisingai vertina neskaidrias ar autoritarines sistemas, kuriose sprendimai priimami už uždarų durų.

Psichologinis profiliavimas sutelkia dėmesį į vidinius ir subjektyvius lyderystės aspektus – veiksnius, kurie strateginiuose modeliuose dažnai nepastebimi. Tai apima emocinius motyvus, kognityvinius iškraipymus, giliai įsišaknijusius įsitikinimus ar individualias savybes. Šiame psichologiniame kontekste sprendimai gali būti priimami remiantis ne tik racionaliais skaičiavimais, bet ir asmeniniu užsispyrimu, baime prarasti galią ar giliai įsišaknijusiu poreikiu išlaikyti kontrolę.

Užuot teikę pirmenybę vienam modeliui, o ne kitam, ekspertai pasitelkė sintezę, kurioje atsižvelgiama į žinomą ir nežinomą, racionalų ir emocinį, istorinį ir trumpalaikį. Toks požiūris leidžia politikos formuotojams ruoštis ne tik tikėtiniems, bet ir staigiems scenarijams, kurie gali užklupti bet kurį analitiką netikėtai.

Istorinės analogijos ir Baltijos šalių precedentas

Istorija ateitį dažnai formuoja pagal pažįstamus modelius. Carui Petrui I per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721 m.) užkariavus dabartinę Estiją ir Latviją, šios teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, tačiau centras suteikė joms tam tikrą autonomiją vadinamojo Specialiojo Baltijos ordino rėmuose – sistemos, kuri išsaugojo Baltijos vokiečių didikų privilegijas, rėmė liuteronybę ir vokiečių kalbą. Lietuva imperijos dalimi tapo vėliau, 1795 m., po Trečiojo ATR padalijimo.

Šis imperinis palikimas yra svarbus norint suprasti šiuolaikinę Rusijos retoriką ir elgesį. Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę 1918 m., žlugus Rusijos imperijai, o jų suverenitetą vėliau pripažino Sovietų Rusija. 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas lėmė Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksiją 1940 m. Nors nepriklausomybė buvo atkurta ir vėl pripažinta 1991 m., Maskvos santykiai su regionu tebėra įtempti.

2020 m. žurnale „The National Interest“ paskelbtame prieštaringai vertinamame straipsnyje prezidentas Vladimiras Putinas teigė, kad Baltijos valstybių prijungimas prie SSRS buvo teisėtas ir savanoriškas – šis požiūris visiškai prieštarauja mokslininkų sutarimui ir galėtų būti intelektualiniu šablonu būsimiems teiginiams pateisinti. Nors Rusijos Federacija oficialiai neneigia Baltijos valstybių suvereniteto, nuolatinis istorijos perinterpretavimas rodo, kad ji Baltijos valstybes laiko ne lygiavertėmis suvereniomis valstybėmis, o maištingomis provincijomis, atitekusiomis Vakarams.

Šios analogijos nėra vien akademinės: jos suteikia įžvalgų apie tai, kaip Maskva galėtų pateisinti savo būsimus veiksmus, prisidengdama istoriniu tęstinumu, teisės perinterpretacija ar „teisingumo atkūrimu“. Remiantis šiuo istoriniu kontekstu, dabartinės Putino administracijos strategijos atspindi panašias ekspansionistines tendencijas. Visų pirma, Krymo aneksija 2014 m. ir invazija į Ukrainą 2022 m. rodo, kad Putinas vis dar laiko Baltijos šalis Rusijos įtakos sferos dalimi.

National Interest