„Nuo Donaldo su meile. Putinas atsisako“

Nuo Donaldo su meile: Kodėl Putinas atsisakė Trumpo pasiūlymo laimėti Ukrainoje.

Per pastarąsias dvi savaites Donaldo Trumpo užsienio politika, regis, sutapo su Vakarų ir NATO  stovykla. Po šešių mėnesių nuolaidžių pareiškimų Vladimiro Putino atžvilgiu Amerikos prezidentas pagaliau pradėjo keisti savo požiūrį: pagalba Ukrainai dabar neabejotina, o Amerikos ginklai pasieks jos Europos sąjungininkes, o Rusijai jis pateikė dešimties dienų ultimatumą sutikti su paliaubomis arba susidurti su naujomis sankcijomis.

Tai džiuginanti žinia demokratiniam pasauliui. Ypač todėl, kad po pirmųjų kelių savaičių prezidento poste atrodė, jog Jungtinės Valstijos artėja prie visiško atsiribojimo nuo Ukrainos ir Europos. Kyjivui ir Ukrainos kareiviams fronte tai būtų buvę pražūtinga.

Neperdėsiu sakydamas, kad Trumpas būtų atidavės pergalę Putinui. Iš tiesų, jis praktiškai būtų jam ją įteikęs ant sidabrinio padėklo. „JAV vadovaujamų derybų, prasidėjusių 2025 m. vasarį, metu Trumpas ne kartą signalizavo apie savo pasirengimą sutikti su dauguma Kremliaus reikalavimų. Tarp jų buvo leidimas Rusijai išlaikyti okupuotų Ukrainos regionų kontrolę, Ukrainos pašalinimas iš NATO ir sankcijų Maskvai sušvelninimas“, – šią savaitę paskelbtame straipsnyje rašė Peteris Dickinsonas, Atlanto tarybos tarnybos „UkraineAlert“ direktorius.

Trumpas darė vieną nuolaidą po kitos Putinui, tuo pačiu metu spausdamas Ukrainą sutikti su atvirai Kremliui palankiu susitarimu. Jis netgi siūlė oficialiai JAV pripažinti Rusijos okupuotą Ukrainos Krymo pusiasalį 2014 m.

Šį kartą Peterio Dickinsono analizė sutelkta ne į Donaldo Trumpo kurso pasikeitimą, o į priežastis, dėl kurių Putinas liko abejingas tokiam Amerikos prezidento geranoriškumui: „Rusijos lyderis nuolat reiškė teorinę paramą Amerikos pastangoms užbaigti karą, tačiau faktiškai sužlugdė bet kokias viltis dėl reikšmingos pažangos siekiant taikos, griebdamasis begalinės vilkinimo taktikos ir reikalaudamas maksimalistinių reikalavimų, kurie faktiškai būtų reiškę Ukrainos valstybės pabaigą.“

Galima pagrįstai paklausti, kodėl, nepaisant dosnių Trumpo sąlygų, Putinas viską atmetė. Tam tikra prasme Rusijos autokratas atmetė pergalę Ukrainoje.

Yra keletas galimų paaiškinimų. Vienas iš jų susijęs su situacija vietoje: Rusijos armija lėtai juda į priekį, tačiau ji įsitikinusi, kad galiausiai gali išsekinti Ukrainos kariuomenę, kuri yra mažesnė ir priklausoma nuo sąjungininkų pagalbos.

Kita motyvacija slypi pačioje Rusijoje. Vidaus lygmeniu Putinas turi nemažai papildomų praktinių priežasčių, kodėl pirmenybę teikia atšiauriai karo realybei, o ne taikos nenuspėjamumui. Rusijos ekonomika dabar visiškai virto karo ekonomika, o didžiuliai karinių išlaidų ir kompensacijų kareiviams padidėjimai padeda kompensuoti tarptautinių sankcijų padarytą žalą. Rusijos gamyklos dabar veikia visą parą ir gamina daugiau ginklų nei visos NATO valstybės narės kartu. Taigi milijonai Rusijos šeimų šiandien yra daug turtingesnės nei 2022 m., nepaisant sparčiai augančios infliacijos ir ekonominės žalos, kurią patiria visos nekarinės įmonės.

Be gynybos sektoriaus, Peteris Dickinsonas savo straipsnyje toliau aiškina, kad Rusijos naftos ir dujų eksportas buvo nukreiptas į naujas rinkas Pietų pusrutulyje. Tuo tarpu Vakarų bendrovės, kurios reaguodamos į karą paliko Rusiją, buvo pakeistos vietinėmis alternatyvomis, sudarydamos daug galimybių praturtėti daugeliui Putino artimiausio rato narių. Paliaubos pakenktų visam ekonominiam modeliui ir turėtų potencialiai destabilizuojančių pasekmių visai šaliai.

Plataus masto invazija į Ukrainą režimui davė panašių politinių dividendų. Per pastaruosius trejus metus Kremlius pasinaudojo karu, kad užbaigtų Rusijos transformaciją iš ydingos demokratijos – kaip Indija ar Turkija – į diktatūrą: visi potencialūs režimo priešininkai buvo ištremti, įkalinti arba nužudyti; nepriklausomos žiniasklaidos likučiai išnyko; pilietinės teisės vis labiau varžomos.

„Taikos susitarimo atveju Kremlius turėtų suvaldyti šimtus tūkstančių demobilizuotų Rusijos kareivių, kuriuos žiauriai nualino karas Ukrainoje“, – rašoma Atlanto tarybos straipsnyje. „Iš esmės šie vyrai priprato prie itin didelių atlyginimų ir premijų, gerokai viršijančių tai, ko jie tikėtųsi gauti grįžę į savo provincijos namus visoje Rusijoje. Tiek daug karo veteranų sugrįžimas į civilinį gyvenimą turėtų potencialiai sprogstamų pasekmių Rusijos visuomenei, nes nemaža dalis jų gali užsiimti smurtiniais nusikaltimais ar kitokiu destruktyviu elgesiu.“

Reikia atsižvelgti dar į kitą veiksnį. Putino ryžtas tęsti karą pirmiausia kyla iš jo įsitikinimo, kad Ukrainos suverenitetas kelia egzistencinę grėsmę Rusijai ir todėl turi būti visiškai panaikintas. Tai sena Rusijos lyderių baimė, grindžiama galimu tokios didžiulės teritorijos subyrėjimu, nes pavergtos tautos siektų nepriklausomybės. Tai yra pamatai, ant kurių remiasi visa nusikalstama plataus masto invazijos architektūra.

Putino retorinės priemonės taip pat atspindi šią pasaulėžiūrą. Pastaruosius dvidešimt metų autokratas nuolat tvirtino, kad ukrainiečiai iš tikrųjų yra rusai, kalbėdamas apie „vieną tautą“. Kai jam reikia pakelti balsą, jis Ukrainos valstybę vadina dirbtine antirusija, kurią reikia sunaikinti. Štai kodėl Rusijos armija okupuotose teritorijose nuolat ir siaubingai pažeidžia žmogaus teises, štai kodėl ji vykdo etninį valymą. Galutinis tikslas – visos teritorijos rusifikavimas, ištrinant dabartinį nacionalinį identitetą.

„Jei Trumpas ir kiti lyderiai nori pakeisti Kremliaus skaičiavimus ir įtikinti Putiną nutraukti karą“, – savo tezėje teigia Dickinsonas, – „jie turi pakeisti karinę realybę vietoje ir priversti Putiną suabejoti savo dabartiniu pasitikėjimu Rusijos pergale“. Išvertus tai reikštų aprūpinti Ukrainą ginklais, kad ji galėtų ginti savo miestus nuo bombardavimo, susigrąžinti iniciatyvą mūšio lauke ir grąžinti karą Rusijai. Tada reikalingos tolesnės sankcijos, kad būtų sutrikdyta Rusijos karo ekonomika ir įtikinta Putiną, kad tęsiant invaziją galiausiai jo šalis bankrutuos.

„Svarbiausia, kad Vakarų lyderiai privalo priversti Putiną atsisakyti savo imperialistinių ambicijų ir pagaliau susitaikyti su negrįžtama istorine nepriklausomos Ukrainos realybe“, – daro išvadą Dickinsonas. Nes Putinas viską pastatė ant savo gebėjimo užgesinti Ukrainos nepriklausomybę ir yra pasirengęs padaryti bet ką, kad pasiektų šį nusikalstamą tikslą. Vienintelis būdas pakeisti jo nuomonę – susidurti su karinio pralaimėjimo Ukrainoje grėsme ir konkrečia naujo Rusijos nacionalinio žlugimo perspektyva.