„Veidmainiški grasinantys Vakarai.“ Putino Baltijos strategija (II dalis)

Svarbu pažymėti, kad Putino ideologinė koncepcija neapsiriboja grįžimu prie sovietinio komunizmo, o veikiau imperinės nostalgijos, socialinio konservatizmo ir nacionalinio pasididžiavimo mišiniu. Posovietinėje eroje išryškėjo tokios liūdnai pagarsėjusios tendencijos kaip homofobija, mizoginija, antisemitizmas ir sąmokslo teorijos. Užuot perėmęs Vakarų vertybes, Putino režimas šias tendencijas pervadino „tradicinėmis vertybėmis“ ir panaudojo jas kaip ginklus tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Nors analizėje retai pabrėžiama, Putino amžius taip pat yra svarbus veiksnys vertinant riziką. Senstantys autokratai dažnai tampa griežtesni, mažiau atviri nesutikimui ir vis labiau remiasi senais įpročiais bei ideologiniais įsitikinimais. Asmeniui, kurį formavo sovietmečio dogmos, šis griežtumas gali padidinti atsparumą kompromisams ir norą konfrontuoti.

Ši mąstysena kartais pasireiškia viešuose pareiškimuose apie įvairius apokaliptinius scenarijus ir tokiuose pareiškimuose kaip „Mes tuoj pat pateksime į dangų, o Jungtinės Valstijos tiesiog mirs, nes net neturės laiko atgailauti“, išsakyti 2018 m. per tarptautinį susitikimą. Ši mąstysena, jei nekontroliuojama, nustelbia tradicinę sąnaudų ir naudos analizę ir veda prie pražūtingų sprendimų, pagrįstų emocijomis, o ne strategija. Klaidingų skaičiavimų rizika išlieka reali, ypač kai sprendimų priėmimo procesą lemia paranoja arba iškreiptas istorinio paveldo suvokimas.

Estijos vaidmuo Vladimiro Putino galvoje

Šie duomenys nušviečia Rusijos strateginę poziciją Baltijos šalių atžvilgiu, kurias ji laiko „pažeidžiama Vakarų dalimi“, lengvai manipuliuojama vykstant psichologinėms operacijoms – tai, ką mes vadiname „globaliu informaciniu karu“, tikslingu informacijos naudojimu ir valdymu siekiant įgyti pranašumą prieš priešininkus. Skaidrios Estijos institucijos, veiksminga elektroninė valdžia ir narystė NATO simbolizuoja viską, kuo Putino Rusija nėra (ir negali būti) jam valdant. Sunaikindamas sėkmingą pavyzdį, Putinas siekia sustiprinti savo autoritarinio valdymo teisėtumą.

Destabilizacija, o ne dominavimas, yra pagrindinis žodis norint suprasti Rusijos antivakarietišką strategiją. Neturėdama įtikinamos ideologijos, kuria galėtų konkuruoti su Vakarų liberalia demokratija, Maskva siekia pakenkti savo kaimynų teisėtumui ir stabilumui psichologinio karo, dezinformacijos ir provokacijų pagalba. Estija, nuo 2004 m. visiškai integruota į NATO ir ES, buvo šios kampanijos priešakyje.

Nuo kibernetinių atakų iki organizuotų skandalų, tokių kaip 2007 m. riaušės dėl Bronzinio kareivio paminklo, Rusija nuolat tikrino Estijos socialinę sanglaudą ir politinį ryžtą. Šios pastangos nėra pavieniai incidentai, o platesnės revizionistinės strategijos, kuria siekiama išlaikyti Rusijos įtaką posovietinėje erdvėje, dalis. Neišspręstas Estijos ir Rusijos sienos susitarimo klausimas išlieka ypač skausmingas – tai vienas pirmųjų Rusijos ketinimų gilinti konfliktą su Vakarais ženklų.

Nuo Šaltojo karo pabaigos Rusija kursto teritorinius ir etninius konfliktus buvusiuose Sovietų Sąjungos regionuose (įšaldytus konfliktus) – Kalnų Karabache, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Padniestrėje, Kryme ir Donbase – trukdydama taikiam jų sprendimui, kurstydama įtampą ir sudarydama sąlygas nuolatinei intervencijai, siekiant išlaikyti savo įtaką. Trumpai tariant, ši politika prilygsta įtakos išlaikymui destabilizuojant. Jei Estija 2005 m. būtų pademonstravusi strateginę įžvalgą, ji būtų galėjusi numatyti tikruosius Rusijos tikslus ir užkirsti kelią Maskvai nukreipti Estijos visuomenės prieš sienų susitarimą.