„Baimės kultūros sėjimas.“ Putino strategija Baltijos šalims (III dalis)

4. Galutinis teritorijų praradimas

Neišspręstas klausimas išlieka maždaug 5 % Estijos teritorijos, kuri jai priklausė iki 1940 m., kurią 1944 m. užgrobė RSFSR. Šiandien Estija šių regionų faktiškai nekontroliuoja, o jų grąžinimas dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis atrodo neįmanomas. Šių teritorijų traktavimas kaip grąžintinų Estijos jurisdikcijai veda tik į aklavietę ir atitraukia dėmesį nuo neatidėliotinų saugumo ir ekonominių problemų.

Galutinis sienos demarkavimas galėtų padėti normalizuoti dvišalius santykius ir sumažinti pažeidžiamumą Rusijos spaudimui, kuriai naudingas Estijos nesugebėjimas išspręsti sienos klausimo. Žaisdama istorinės neteisybės jausmu, Rusijos Federacija galėtų panaudoti neišspręstą teritorinį klausimą kaip derybų priemonę ar pretekstą provokacijoms.

5. Setų tautos išdavystė

Setai, nedidelė finougrų etninė grupė, gyvenanti abiejose Estijos ir Rusijos sienos pusėse, turi simbolinę reikšmę diskusijose apie estų tapatybę. Kritikai teigia, kad galutinis sienos apibrėžimas izoliuotų setų bendruomenes Rusijoje. Tačiau iš tikrųjų sienos įforminimas galėtų išplėsti galimybes išsaugoti žmonių kultūrą, o ne joms pakenkti. Estija jau teikia švietimo ir kultūros paramą setų bendruomenėms, o teisinis tikrumas galėtų sudaryti palankesnes sąlygas labiau struktūrizuotai pagalbai.

Neaiškios ar ginčijamos sienos romantizavimas gali sukelti emocinį rezonansą, tačiau vargu ar tai atneš setams kokios nors konkrečios naudos. Setų kultūriniai teiginiai gali būti sąmoningai perdėti, siekiant pavaizduoti Estiją kaip šalį, abejingą etninėms mažumoms, o Rusija laiko save jų „globėja“. Maskva panašiai „rusų pasaulio“ naratyvą panaudojo Ukrainoje, Sakatvele ir Moldovoje. Net tokia maža grupė kaip setai gali būti simbolinis svertas pasauliniame kognityviniame kare.

6. Sekti Japonijos pavyzdžiu sprendžiant sienų ginčus

Kai kurie teigia, kad Estija turėtų sekti Japonijos pavyzdžiu, kuri atsisakė pasirašyti sienų sutartį dėl neišspręstų teritorinių pretenzijų į Kurilų salas. Tačiau tokie palyginimai yra klaidinantys. Japonijos pretenzijų istorinis ir teisinis pagrindas gerokai skiriasi nuo Estijos. Aptariamos teritorijos šimtmečius buvo Rusijos imperijos dalis ir tik trumpam tapo Estijos dalimi po Tartu sutarties.

Be to, Estijos strateginis kontekstas iš esmės skiriasi. Būdama NATO ir ES nare, Estija veikia kolektyvinio saugumo architektūroje, kuri skatina derybų būdu pasiektą sprendimą, o ne begalinę konfrontaciją. Sekdama ilgalaike Japonijos ir Rusijos aklavietės dėl Kurilų salų pavyzdžiu, Estija tiesiogiai remia Putino „įšaldymo ir kontrolės“ doktriną. Jei Estija atsisakys susitarti, Rusija galės pateisinti neaiškios sienos laikymąsi, o tai leis jai daryti spaudimą Estijai diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis (rengiant pratybas netoli sienos) arba informaciniu karu.

7. Pakrančių zonų praradimas

Baiminamasi, kad dėl galutinio sienų susitarimo Estija gali visam laikui prarasti beveik tūkstantį kvadratinių kilometrų jūrų teritorijos. Tačiau tarp Estijos ir Rusijos niekada nebuvo teisiškai ratifikuotos jūrų sienos. Tartu sutartis nagrinėjo tik sausumos sienas ir neatsižvelgė į šiuolaikinės jūrų teisės sudėtingumą. Nesant oficialaus susitarimo, jūrų sienos tebėra ginčų ir strateginio netikrumo šaltinis.

Jų išaiškinimas diplomatijos ir tarptautinių teisinių mechanizmų pagalba užtikrins didesnį nuspėjamumą ir saugumą nei dabartinės neapibrėžtumo padėties palaikymas. Jūrų sienų nykimas sukelia Rusijai strateginį neapibrėžtumą, ypač Baltijos jūroje, kuri yra jautri NATO siena. Dėl to Estija tampa pažeidžiama „pilkosios zonos“ taktikos, tokios kaip jūrų agresija, kibernetinės atakos prieš pakrančių infrastruktūrą ar teisinių bylų kūrimas tarptautiniuose vandenyse.

Išvados

Kiekvienas iš šių punktų prisideda prie Rusijos revizionistinių ambicijų: ne kariniu būdu užkariauti Estiją, o susilpninti ją iš vidaus, izoliuoti nuo Vakarų sąjungininkų ir vėl įtvirtinti Maskvos įtaką posovietinėje erdvėje. Skirtumai dėl istorijos, tapatybės ir tarptautinės teisės nėra atsitiktiniai; tai kruopščiai puoselėjamos pasaulinio informacinio karo ribos, kurios sąmoningai ištrina ribas tarp karo ir taikos, vidinių ir išorinių grėsmių.

Šios strategijos centre yra Vladimiro Putino pasaulėžiūra, suformuota griežtos sovietmečio nulinės sumos geopolitikos logikos. Jo manija prarasti didžiosios valstybės statusą ir asmeninis apmaudas dėl SSRS žlugimo yra priežastys, kodėl jis yra pasiryžęs bet kokiomis priemonėmis, net ir atviru konfliktu, atkurti Maskvos dominavimą Baltijos šalyse.

Senstantis lyderis, vis labiau izoliuojamas nuo nesutarimų ir alternatyvių požiūrių, Putinas tvirtai laikosi istorinio teisingumo atkūrimo idėjos, kuri laikui bėgant tampa vis trapesnė. Jei Estija liks įstrigusi neišspręstuose istoriniuose naratyvuose arba pasiduos pagundai užimti agresyvią poziciją, ji rizikuoja patekti į strateginę paralyžių – tą pačią psichologinę ir politinę būseną, kurios Putinui taip beviltiškai reikia.