„Baimės kultūros sėjimas.“ Putino strategija Baltijos šalims (III dalis)

Rusijos operacijos Estijoje sukėlė vadinamąją „strateginę baimės kultūrą“ – aplinką, kurioje puoselėjamos istorinės nuoskaudos ir neišspręsti teisiniai ginčai, siekiant kurstyti vidinį nepasitenkinimą valstybėje ir paralyžiuoti politinių sprendimų priėmimo procesą.

Skelbiame trečiąją ir paskutinę straipsnio „Vladimiro Putino Baltijos strategijos dekodavimas“ dalį, kurią „National Interest“ portale paskelbė mokslininkai ir saugumo ekspertai Holgeris Mölderis ir Erikas Shiraevas. Pirmąją ir antrąją dalį galima perskaityti ČIA ir ČIA.

Septyni strateginiai iššūkiai Estijai

Maskvos dezinformacijos kampanijos yra susijusios su istorija ir teisėtumu – panašios žinutės buvo skleidžiamos Rusijoje po Krymo invazijos ir prieš 2022 m. karą Ukrainoje. Vienas iš tikslų – paaštrinti vidinį konfliktą tarp rusakalbių diasporos, kitų estų ir tų, kurie nori sureguliuoti santykius su Rusija jos sąlygomis mainais už stabilumą.

Šios kontroversijos centre – ilgai lauktas Estijos ir Rusijos sienos sutarties įforminimas, kuri buvo pasirašyta du kartus (2005 ir 2014 m.), bet niekada nebuvo ratifikuota. Nuo 2005 m. strateginėms diskusijoms Estijoje būdingi septyni išskirtiniai klausimai, įsišakniję tiek istorinėje atmintyje, tiek šiuolaikinėse geopolitinėse baimėse.

Daugelis faktų rodo, kad Rusija ir toliau daro įtaką šioms diskusijoms ir jas provokuoja, kad sienų klausimas liktų neišspręstas. Oficializuotų sienų nebuvimą lengva išnaudoti hibridinėms provokacijoms – nuo policijos pareigūnų pagrobimo iki plūdurų, žyminčių sieną Narvos upėje, pašalinimo ar Estijos oro erdvės pažeidimo orlaiviais.

1. Tartu sutartis nėra Estijos „gimimo liudijimas“

Sovietų Rusijos ir Estijos Respublikos sutartis nacionalistiniuose diskurse dažnai minima kaip Estijos steigimo teisinis dokumentas. Prezidentas Lennartas Meri kartą ją pavadino šalies „gimimo liudijimu“. Tačiau tikroji Estijos nepriklausomybės deklaracija buvo paskelbta anksčiau: 1918 m. vasario 24 d., dvejais metais anksčiau nei buvo pasirašyta sutartis. Tikrasis Estijos valstybingumo steigimo dokumentas yra Manifestas Estijos tautoms. Nors Tartu sutartis buvo svarbus etapas siekiant tarptautinio pripažinimo, Estijos, kaip suverenios valstybės, teisėtumas neapsiriboja šia sutartimi.

Skatindama nacionalistinį Tartu sutarties kultą, Rusija kursto vidinius nesutarimus Estijoje. Nors kai kurios grupės teigia, kad sutartis yra esminė Estijos teisinio identiteto dalis, bet koks nukrypimas nuo jos, pavyzdžiui, naujos sienų sutarties pasirašymas, gali būti laikomas išdavyste. Rusija naudojasi šiuo istoriniu pažodiniu aiškinimu, kad stabdytų santykių normalizavimo iniciatyvas ir išlaikytų neaiškų sienų statusą. Šis netikrumas tampa nuolatine diplomatinio spaudimo, dezinformacijos ir teisinių manipuliacijų vieta.

2. Baimė atsisakyti suvereniteto dėl naujos sienų sutarties

Kai kurie kritikai pačioje Estijoje teigia, kad naujos sienų sutarties su Rusija pasirašymas reikštų savanorišką suvereniteto atsisakymą ir Tartu sutarties panaikinimą. Tokia retorika menkina visuomenės paramą integracijai su Vakarais ir pasitikėjimą Estijos užsienio politikos lyderyste. Estija laikoma šalimi, amžinai priklausoma nuo istorinių sutarčių, o ne suverenitetu, veikiančiu savarankiškai. Toks susirūpinimas kyla dėl klaidingo supratimo, kaip tarptautinė teisė aiškina sutartis. Sutartis reikėtų vertinti kaip visumą: jei kas nors tvirtina, kad Tartu sutartis vis dar galioja visiškai, pagal tą pačią logiką Estija būtų saistoma savo neutralumo sąlygų, o tai anuliuotų jos narystę NATO.

3. Paveldėjimo praradimas

Susijusi problema yra ta, kad naujosios sutarties ratifikavimas kenkia Estijos, kaip respublikos, teisiniam paveldėjimui. Tačiau šis teisinis paveldėjimas jau buvo patvirtintas 1991 m., kai Estija atkūrė savo ikisovietinį teisinį identitetą. Svarbu pažymėti, kad Rusijos Federacija taip pat pripažino Estijos nepriklausomybę ir teisinį paveldėjimą – priešingai nei sovietinis teisinis paveldėjimas. Estijos teisė derėtis ir pasirašyti naujas sutartis tiesiogiai kyla iš jos, kaip suverenaus, tęstinio teisinio subjekto, statuso.

Sieti sutarčių peržiūras su paveldėjimo praradimu yra neteisinga tiek vidaus konstitucinės praktikos, tiek tarptautinio pripažinimo pagrindų požiūriu. Abejodama Estijos paveldėjimu, Rusija atgaivina sovietinius regioninio dominavimo pateisinimus. Kremliaus balsai galėtų teigti, kad Estija yra „atkurta“ arba „neteisėta“ valstybė, remdamiesi tais pačiais argumentais, kurie neigia Ukrainos nepriklausomybę. Net ir abejonių dėl paveldėjimo reiškimas galėtų susilpninti Estijos teisinę poziciją tarptautiniuose forumuose.

Tęsinys kitame puslapyje: