Izraelis meta iššūkį Iranui. Atskleista slapčiausia atominės bombos paslaptis. Oficialiai to nėra (Foto, Video)

Izraelio vykdoma operacija prieš Iraną, kuria siekiama sustabdyti Teherano branduolines ambicijas, tęsiasi. Tai užtikrins, kad Izraelis išlaikys branduolinį status quo Artimuosiuose Rytuose ir išliks vienintele regiono šalimi, turinčia masinio naikinimo ginklų. Įdomu tai, kad Jeruzalės valdžia niekada oficialiai nepripažino turinti branduolinį arsenalą.

Izraelio masinio naikinimo ginklų programa prasidėjo praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1949 m., kai į valdžią atėjo pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas. Jis buvo praktiškai apsėstas atominės bombos kūrimo. Tais pačiais metais, prisidengiant naftos žvalgyba, Negevo regione buvo pradėti urano telkinių paieškos darbai, kurie pasirodė esą sėkmingi – nedideli šio elemento kiekiai buvo aptikti fosfatų telkiniuose.

Į žaidimą įsitraukia garsi asmenybė

Tuo pačiu metu Izraelis kūrė mokslininkų, kurie galėtų dirbti su jo branduolinių ginklų programa, tinklą. Jau 1953 m. jis buvo sukūręs modernų urano gavybos metodą ir patentuotą sunkiojo vandens, reikalingo masinio naikinimo ginklams, gamybos metodą. Po dvejų metų, kai Ben Gurionas grįžo į valdžią, buvo pradėti konkretūs žingsniai siekiant sukurti itin slaptą Izraelio atominės bombos kūrimo programą. Visai iniciatyvai turėjo vadovauti asmuo, kurio vardą tikriausiai žinote: tuomet 32 metų Šimonas Peresas, kuris per kelerius metus bendrą Izraelio atominės bombos kūrimo idėją pavertė veikiančia jos kūrimo programa.

Perezas šį žygdarbį pasiekė daugiausia glaudžiai bendradarbiaudamas su Prancūzija, kuri tuo metu taip pat kūrė savo masinio naikinimo ginklus. Šis bendradarbiavimas prasidėjo pardavus Paryžiui patentus minėtam urano išgavimui iš fosfatų ir sunkiojo vandens gamybai. Šis sandoris padėjo pamatus kariniam ir žvalgybos bendradarbiavimui tarp dviejų šalių, kuris vėliau tęsėsi Izraelio atominės bombos srityje.

Izraelis pradeda karą

Šis bendradarbiavimas įžengė į visiškai naują etapą 1956 m., kai Prancūzija pasiūlė parduoti Izraeliui reaktorių, kuris galėtų tapti jos branduolinės iniciatyvos pagrindu. Paryžius iškėlė vieną sąlygą: Izraelis turi įsiveržti į Egiptą ir Sinajų, suteikdamas Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai pretekstą įsiveržti į šalį prisidengiant taikos palaikymo pajėgomis, kurios leistų joms perimti Sueco kanalo kontrolę. Perezas sutiko su Prancūzijos pasiūlymu, tačiau vadinamoji Sueco krizė, įvykusi 1956 m. spalio ir lapkričio sandūroje, galiausiai baigėsi nesėkme, kai politinis Jungtinių Valstijų, Sovietų Sąjungos ir JT spaudimas privertė Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Izraelį pasitraukti iš Egipto.

Įdomu tai, kad šio plano žlugimas neturėjo neigiamos įtakos Izraelio programai. Priešingai! Maskvos branduoliniai grasinimai Prancūzijai Sueco krizės metu tik sustiprino Paryžiaus įsitikinimą kurti savo masinio naikinimo ginklus – programą, kuri dar tik prasidėjo. Ben Gurionas sumaniai pasinaudojo šiuo požiūriu, kartu su Prancūzijos plano žlugimu Egipte. Perezas buvo išsiųstas į Paryžių ir sugebėjo išsiderėti daug geresnį sandorį savo šaliai. Tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas, sugėdintas dėl nesėkmės Egipte, esą pareiškė, kad „Izraeliui skolingas bombą“, kurios dėka tautai niekada nereikės patirti antrojo Holokausto.

Izraelio ir Prancūzijos bendradarbiavimas buvo baigtas 1957 m. spalį, ir pagal šį susitarimą (kurio detalės iki šiol nėra išslaptintos!) Jeruzalės valdžia gavo reaktorių, galintį per metus pagaminti 22 kg plutonio. „Dimonos paketas“ taip pat apėmė techninę paramą, o puikų Izraelio visos operacijos planavimą įrodo tai, kad šešiais mėnesiais anksčiau, 1957 m. kovo mėn., Jeruzalės valdžia viešai paskelbė apie nedidelio reaktoriaus, skirto moksliniams tyrimams, statybą. Tačiau šis pranešimas buvo tik dūmų uždanga daug didesnei konstrukcijai, kurios pristatymas buvo baigtas po šešių mėnesių.

Paslaptingiausias pasaulyje karinis projektas. Oficialiai jo nėra

1957 m. pabaigoje, po slaptų derybų serijos ir prasidėjus karui su Egiptu, Izraelis buvo pasirengęs pradėti statyti kompleksą, kuriame būtų kuriama Izraelio branduolinė bomba. Pasirinkta vieta buvo netoli Dimonos, netoli Negevo.

Tačiau geri Paryžiaus ir Jeruzalės santykiai truko neilgai. 1959 m. kilo nesutarimas dėl Charles'io de Gaulle'io atėjimo į valdžią, kuris pagrasino nutraukti bendradarbiavimą, jei tarptautiniams inspektoriams bus leista patekti į Izraelio gamyklą. Po dvejų metų sunkių derybų (vėlgi vadovaujamų Perezo) Prancūzija laikėsi savo susitarimo ir tęsė urano tiekimą Izraeliui iki 1963 m. Branduolinis bendradarbiavimas tarp dviejų šalių galiausiai nutrūko po trejų metų, 1966 m.

Dimonos kompleksas. Atvirų šaltinių nuotr.

Užkulisinė veikla

Prancūzijos urano tiekimo pabaiga privertė Izraelį ieškoti naujo šios svarbios žaliavos tiekėjo. Tai buvo pasiekta labai greitai, nes 1963 m. buvo užmegztas bendradarbiavimas su Argentina, kuri iki 1966 m. slapta pardavė Izraeliui 90 tonų urano. Šio bendradarbiavimo dėka 1965 m. Izraelis buvo pasirengęs gaminti „ginklams skirtą“ plutonį, skirtą naudoti masinio naikinimo ginkluose. Taip pat verta paminėti slaptą 1959 m. susitarimą tarp Izraelio ir Norvegijos, pagal kurį pastaroji per Didžiąją Britaniją pardavė Izraeliui 20 tonų sunkiojo vandens, panaudoto pirmajam Dimonos reaktoriaus paleidimui.

Taip pat verta paminėti, kad 1960 m. gruodį pasaulio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Izraelis kuria branduolinę technologiją. Reaguodamas į šiuos pranešimus, Ben Gurionas padarė vienintelį savo pareiškimą apie Dimonos programą, teigdamas, kad jo šalis stato 24 megavatų reaktorių išimtinai taikiems tikslams, susijusiems su pramone, medicina, mokslu ir žemės ūkiu.

Tęsinys kitame puslapyje.