Derybos Stambule ir Maskvoje baigėsi niekuo

Per pastarąsias dvi savaites padėtis fronto linijoje Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms gerokai pablogėjo. Atkaklūs Rusijos kariuomenės bandymai pralaužti Ukrainos gynybą keliuose svarbiausiuose ruožuose davė rezultatų.

Didžiausia sensacija tapo Rusijos gynybos ministerijos pranešimas apie baigtą Časov Jar miesto „išvadavimą“ centrinėje fronto dalyje, kurį Rusijos kariuomenė šturmavo nuo 2024 m. pavasario. „Išvadavimas“ rusišku stiliumi – tai per kelis šturmo mėnesius miesto pavertimas apleistų griuvėsių krūva, ką aiškiai rodo vaizdai iš vietos. Tačiau Časov Jar išsiskyrė iš kitų „išvadavimų“ miestų savo pasipriešinimo trukme ir, atitinkamai, aukų skaičiumi iš Rusijos pusės ir miesto būkle, didžiąja dalimi primenančia liūdnai pagarsėjusią Marijinką į pietvakarius nuo Donecko, kurią Rusijos kariai šturmavo pusantrų metų ir galiausiai „nugriovė iki pamatų“.

Nors kariniame ir strateginiame požiūriu įprasta pabrėžti „aukštybėse“ esančio miesto svarbą, realiai po Rusijos pajėgų proveržio per Torecką ir Ukrainos kariuomenės pozicijų apėjimo pietryčiuose nuo Torecko (praėjusią savaitę Rusijos ginkluotosios pajėgos pasiekė Kleban-Bykso vandens telkinį), Časovo Jaro, esančio septynių-dešimties kilometrų į pietus nuo Konstantinovkos, užėmimas pradėti šturmą nebėra toks svarbus. Nors, be abejo, Rusijos kariuomenės pažanga šiame ruože apsunkina padėtį Konstantinovkos priemiestyje ginantis grupuotėms ir potencialiai kelia grėsmę į vakarus nuo Družkivkos esančioms pajėgoms.

Ukrainos vadovybei, stabdančiai Rusijos ginkluotąsias pajėgas miestuose ir nenorinčiai, kad Rusija, užėmusi Ukrainos teritoriją, pasinaudotų okupuotų vietovių pramoniniu potencialu ir gyventojais, Časov Jaras yra sėkminga investicija, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų.

Nuo 2023 m. rudens Rusijai nepavyko atkurti net normalių gyvenimo sąlygų, jau nekalbant apie ekonominį atsigavimą, nė viename iš per pastaruosius trejus metus okupuotų Donbaso miestų. O tie, kurie buvo užimti anksčiau, patiria rimtų problemų pagrindiniais klausimais. Šiame buvusiame milijoniniame mieste, nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo, beveik neveikia vandentiekis, o tai reiškia, kad žmonės negali naudotis kanalizacija savo butuose, jau nekalbant apie galimybę nusiprausti ar įjungti skalbimo mašiną. Kaip didelė Rusijos valstybės pergalė Rusijos žiniasklaidoje skelbiama vandens vežimo kolonų iš Rusijos, iš „globojančių“ miestų su komandiruotais ekipažais, perkėlimas į miestą. Jie, matyt, vežios vandenį iš Luhansko ar Rostovo sričių, rizikuodami savo gyvybe, bet tai vis tiek neišspręs normalaus vandens tiekimo problemos, o tik palengvins vandens paskirstymą gyventojams gerti ir buitinėms reikmėms.

Panaši į Časovo Jaro dalia laukia ir Kupiansko miesto, esančio šiaurinėje fronto dalyje Charkovo srityje. Prieš dvi savaites Ukrainos žiniasklaida pripažino, kad Rusijos šturmo grupės įžengė į jo šiaurinius pakraščius. Tačiau dabar net Rusijos „kariniai korespondentai“ (konkrečiai „Rybary“) teigia, kad norint pradėti šturmą, reikia užimti dar porą priemiesčių. Rusijos armija jau daugiau nei metus stovi prie miesto, naujienų iš ten yra kur kas mažiau nei iš Donbaso, tačiau iš atskirų pranešimų iš Ukrainos pusės žinoma, kad mieste yra didelių nuostolių dėl reguliarių Rusijos apšaudymų ir bombardavimų.

Torecko rajone Rusijos armija plečia įtakos zoną, be kita ko, ji užėmė didelę dalį didelio Šcherbinovkos kaimo vakariniame miesto pakraštyje. Tačiau dar svarbiau tai, kad po mėnesio kovų Rusijos karinės pajėgos užėmė pietvakariuose, pusiaukelėje į Pokrovską, esantį Ukrainos gynybos atramos punktą Jablonivka kaimą ir iš karto po to – didelį Aleksandro-Nikitivka kaimą, po to praėjusią savaitę pranešė apie išėjimą plačiu frontu prie Kleban-Byk vandens telkinio.

Tęsiasi Pokrovsko aglomeracijos šturmas, kur Rusijos armija laužo pozicijas, kurios laikėsi metus. Rusijos šaltinių duomenimis, kovos vyksta pietiniuose kaimo Novoekonomičesko, kuris yra aglomeracijos gynybos šiaurinio flango atramos taškas, pakraščiuose, o jo centrinė dalis jau yra Rusijos kontrolėje. RF ginkluotosios pajėgos sugebėjo apeiti iš šiaurės vakarų didelį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybinį mazgą Rodinskio kaimo rajone, esančiame šiaurės vakaruose nuo Pokrovsko. Šiuo metu puolimo pajėgų priešakinės dalys yra maždaug penkiolika kilometrų į vakarus nuo aglomeracijos gynybos centro – Mirnogrado, Suvorovo gyvenvietės rajone. Taigi, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų priešakinės pozicijos Novoekonomicheskio rajone jau yra giliai įstumtos, o visa aglomeraciją ginanti grupė yra apsupta daugiau nei 60％. Rusijos šaltiniai kalba apie artimą Mirnozhorod miesto šturmo pradžią, centrinėje gynybos zonoje Rusijos pajėgos išėjo į jį, užėmę šiaurės rytinį gynybos sparną.

Dėl pačio Pokrovsko situacija yra prieštaringa. Ukrainos šaltiniai pripažįsta, kad prasidėjo miesto šturmas, o Rusijos karo korespondentai rugpjūčio 5 d. nubrėžė puolimo kryptį, jau skeliančiomiesto gynybos liniją per pusę ir įsiveržė į bent trečdalį miesto. Tačiau tuo pačiu pripažįstama, kad situacija yra prieštaringa, Rusijos ir Ukrainos dalinių kovinės rikiuotės yra sumaišytos. Kaip žinoma, Rusijos kariuomenės priešakinių dalinių ataskaitos dažnai yra perdėtos. Tačiau apskritai atrodo, kad esant dabartiniam pažangos tempui, Pokrovskos aglomeracija iki rugpjūčio pabaigos gali būti užimta Rusijos kariuomenės arba Ukrainos ginkluotosios pajėgos bus išstumtos į pietvakarių Pokrovsko pakraščius, o Mirnogradas atiteks Rusijos ginkluotosioms pajėgoms (po metų trukusios apgulties, bombardavimo ir apšaudymo) palyginti nesugadintas, atsižvelgiant į šio karo sąlygas.

Padėtį galėtų pagerinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgis iš flango į Rusijos pajėgų prasiveržimą į vakarus nuo aglomeracijos, tačiau rezervai, kaip įprasta, eikvojami politiškai svarbiems tikslams. Per pastarąsias dvi savaites Ukrainos ginkluotosios pajėgos tęsė kontratakas Sumos srityje, bandydamos išstumti rusus iš užimtų pasienio kaimų. Liepos 25 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos pranešė apie Kondratovkos kaimo išvadavimą. Pagal 225-ojo atskiro šturmo pulko, „išvaliusio“ kaimą, duomenis, jame buvo sunaikinti trys Rusijos pėstininkų batalionai, kurie liepos pradžioje buvo apsupti (40-asis ajpb batalionas, 155-asis ajpb batalionas ir mšb). Buvo nužudytas ir vienas iš bataliono vadų (30-asis amšp).

Liepos 4 d. Zelenskis atsidūrė ne problematiškame Donecko fronte, o Rusijos artilerijos ir FAB sunaikintame Volčanske, Charkovo srityje, kur per metus iš trečiaeilės svarbos ploto Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinys sugebėjo išstumti rusus iš miesto (į šiaurinius pakraščius). Tačiau dabar jie, surengę netikėtą kontrataką, vėl užėmė šiaurinės miesto dalies griuvėsius ir pasiekė Volčja upę.

Rusai, beje, mielai naudoja „fronto ištempimo“ taktiką (anksčiau ja pasižymėjo ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos) ir praėjusią savaitę bandė prasiveržti per sieną Charkovo srityje naujame ruože – prie pasienio perėjimo punkto „Goptovka“. Ukrainos duomenimis, ataka buvo atremta ir mažiausiai dešimt Rusijos karių liko Ukrainos teritorijoje. Rusijos duomenimis, kariams pavyko išlaikyti pasienio perėjos kontrolę.

Novopavlovskoje ruože Rusijos kariai užėmė keletą kaimų, tarp jų – Zelenyj Gaj, kuris buvo gerai įtvirtintas, tačiau tai kol kas tik „priešakinė zona“ prieš pagrindines Ukrainos gynybos linijas, esančias į vakarus. Po Zelenyj Gajo užėmimo Novopavlovka vis dėlto atsidūrė pusiau apsupta, dabar vakariniai priėjimai prie jos bus ne tik gerai matomi, bet ir apšaudomi Rusijos ginkluotųjų pajėgų.

Kita problemine kryptimi Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tapo kraštinis pietinis sausumos fronto ruožas. Prie buvusio Kakhovskojo tvenkinio kranto Zaporižios srityje tęsiasi aktyvūs karo veiksmai. Ukrainos ginkluotosios pajėgos pripažino didelio Kamenskoye kaimo praradimą ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų pažangą iki liepos 27 d. iki pietinių kaimyninio Stepnogrisko pakraščių. Jau daugiau nei savaitę ten vyksta sunkūs mūšiai, tai pripažįsta abiejų pusių šaltiniai. Šis proveržis suteikia teorinę (kol kas) galimybę apšaudyti regiono sostinę – Zaporožės miestą – iš artilerijos, o anksčiau tai buvo neįmanoma.

Netikėtai paaštrėjo padėtis ir stabilioje fronto linijos dalyje – prie Dniepro. Chersonese Rusijos aviacija surengė keletą atakų prieš automobilių tiltą, jungiantį Korabelny salą su ten esančiu Chersono mikrorajonu ir pagrindine miesto dalimi. Rusijos ginkluotosios pajėgos paragino taikius gyventojus palikti rajoną per geležinkelio tiltą, kurio žada kelias dienas nebombarduoti, ir vykdo nuotolinį viso mikrorajono minavimą. Šiuo atžvilgiu yra dvi pagrindinės versijos. Arba Rusijos armija bandys užimti salą, kad joje įkurtų bazę tolesniems puolimams prieš Chersoną, arba tai yra priemonės prieš jau metus lauktą Ukrainos desantą per Dnieprą, kurio liepos mėnesį vėl bijojo „karinių korespondentų“ kanalai.