„Sakartvelas, Ukraina, o ateityje – Lenkija ir Baltijos šalys.“ Rusijos karinė agresija nėra reakcija į grėsmę – tai ekspansijos strategija

2008-ųjų rugpjūčio 8-osios naktį Rusijos kariuomenė įsiveržė į Sakartvelo teritoriją, prisidengdama būtinybe „ginti“ Pietų Osetijos gyventojus. Nors karas tetruko penkias dienas, jis buvo intensyvus ir baigėsi paliaubomis, tačiau dalis Sakartvelo teritorijos – Pietų Osetija ir Abchazija – liko visiškai kontroliuojamos Rusijos kariuomenės. Kremlius tai vadino „taikos įtvirtinimo operacija“, tačiau iš tiesų tai buvo apgalvota karinė intervencija, siekiant nubausti Tbilisį už provakarietišką politiką.

Pagrindas šiam karui buvo padėtas gerokai anksčiau. Jau 1990-aisiais Rusija į Pietų Osetiją ir Abchaziją įvedė vadinamuosius „taikdarius“, pamažu paversdama šiuos regionus faktiškomis marionetinėmis valstybėmis. Iki 2000-ųjų vidurio Maskva ėmė dalinti vietos gyventojams Rusijos pasus – tą patį metodą ji vėliau panaudojo Kryme ir Donbase. Prisidengdama būtinybe ginti naujuosius „piliečius“ ir „taikdarius“, Rusija pateisino įsiveržimą.

Kremliaus naudotas naratyvas 2008-aisiais bauginančiai priminė tai, ką pasaulis girdėjo 2014 ir 2022 m.: kaltinimai „genocidu“ prieš etnines mažumas, raginimai „ginti tautiečius“ ir pareiškimai apie būtinybę „priversti priešą taikai“. Valstybiniai propagandos kanalai buvo užtvindyti vaizdais, vaizduojančiais tariamus Sakartvelo nusikaltimus, taip sukuriant pretekstą Rusijos puolimui.

Vakarų reakcija 2008-aisiais buvo greita žodžiais, bet neveiksni darbais. JAV ir ES pasmerkė invaziją, tačiau jokių rimtų sankcijų nebuvo taikyta. Rusija patyrė trumpalaikę diplomatinę izoliaciją, bet jos energetiniai ir finansiniai ryšiai su Europa išliko beveik nepakitę. Nesugebėjimas užtikrinti pasekmių tik padrąsino Kremlių veikti dar agresyviau.

Sakartvelui pasekmės buvo skaudžios. Reikšminga jos teritorijos dalis iki šiol lieka okupuota, o narystės NATO siekiai buvo faktiškai įšaldyti. Nuolatinis Rusijos karinis buvimas Pietų Osetijoje ir Abchazijoje tapo spaudimo priemone prieš Tbilisį.

Ginkluoto konflikto kibirkštys regione kilo dar gerokai anksčiau nei Rusijos invazija ir stiprėjo kartu su vietinių gyventojų rusifikacija. Konflikto šaknys siekia Sovietų Sąjungos žlugimą, kai nepriklausomybę paskelbusi Sakartvelas susidūrė su ginkluotais separatistų judėjimais Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, remiamais Maskvos.

1993 m. Sakartvelo–Abchazijos konfliktas peraugo į plataus masto karą – separatistai, stipriai remiami Rusijos ir Šiaurės Kaukazo kovotojų, pradėjo puolimą prieš Gruzijos vyriausybę. Suhumio miestas buvo apsuptas, patyrė masinių civilių aukų ir gruzinų etninio valymo bangą.

Tuo metu Ukraina, rizikuodama savo kariais, surengė humanitarinę misiją, siekdama evakuoti civilius bei sužeistuosius – ir taip padėti kitai posovietinei šaliai, kurią puolė Rusijos remiamos jėgos. Ukrainos sraigtasparniai „Mi-8“ atliko 291 skrydį, kurių metu evakavo 7 643 sakartveliečius į saugias vietas ir pristatė 487 tonas humanitarinės pagalbos paketų.

Karas Sakartvele tapo šablonu. 2014 m. Rusija aneksavo Krymą, pateikdama beveik identiškus pasiteisinimus. 2022 m. ji pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, vėl remdamasi tariamomis „nacių grėsmėmis“ ir „rusakalbių bei etninių rusų apsauga“. Šis modelis tapo aiškus, tačiau Vakarų neveiklumas anksčiau nesugebėjo jo sustabdyti.

Šie konfliktai atskleidė, kad Rusijos karinė agresija nėra reakcija į grėsmę – tai ekspansijos strategija.

Ši doktrina buvo sukurta seniai, o Sakartvelas tapo pirmuoju „išbandymu“ – tiek naujam Rusijos karinių pajėgumų etapui, tiek jos augančiam ekspansionistiniam troškimui. Po Gruzijos atėjo Azerbaidžano, Moldovos ir Ukrainos eilė.

Įdomu tai, kad dar 1997 m. šios šalys – Sakartvelas, Ukraina, Azerbaidžanas ir Moldova – įkūrė regioninį aljansą GUAM, kuris formaliai veikia iki šiol. GUAM demokratijos ir ekonominės plėtros organizacija siekia skatinti demokratines vertybes, ekonominį bendradarbiavimą ir glaudesnę integraciją su Europos Sąjunga, tuo pačiu atsveriant Rusijos įtaką posovietinėje erdvėje. Tai taip pat platforma spręsti bendrus saugumo ir teritorinio vientisumo klausimus.

Šis istorinis kontekstas parodo, kad agresijos sulaikymas prasideda ne invazijos akimirką, o daug anksčiau. Ir būtent Rusijos kaimynės – tokios kaip Sakartvelas, Ukraina, o ateityje galimai ir Lenkija su Baltijos šalimis – moka didžiausią kainą už Vakarų delsą, teigia „Defense Express“.