„Tu ir aš esame to paties kraujo.“ Karo pabaiga, kuri šokiruos visus

Politologo Vladimiro Pastuchovo komentaras „Telegram“ kanale.

Visi suprantame, kad Putino ir Trumpo atveju, net jeigu pažadėta tris kartus, visai nereiškia, kad bus įvykdyta. Per savaitę oras gali pasikeisti septynis kartus ir vis tiek paaiškės, kad susitikimo reikėtų tikėtis tik „ant švento niekados“.

Ukraina ir Europa turi visą savaitę, kad Putino kelią į Aliaską paverstų keliu į Golgotą. Beveik neabejoju, kad bus dedamos milžiniškos super pastangos, kad „taigos valdovo“ vizitas Aliaskoje liktų žiniasklaidos artefaktu.

Nepaisant to, tikimybė, kad Putinas ir Trumpas susitiks, nėra lygi nuliui. Jei taip atsitiks, tai pirmiausia reikš, kad asmeninio supratimo ir pasitikėjimo lygis tarp šių dviejų žmonių yra daug aukštesnis nei tikėtasi, ir kad jie pradeda bet kokį pokalbį nuo Kiplingo frazės „tu ir aš esame to paties kraujo“.

Bet ne tik tai. Tai taip pat reikš, kad nepaisant viso išsidirbinėjimo, Putinas subtiliai jaučia aiškų savo elito, išsekinto karo, prašymą nutraukti konfliktą ir „normalizuoti padėtį“.

Nepaisant Putino rate esančios „apsėstųjų“ frakcijos, pasirengusios kovoti iki begalybės, eiliniai opričnikai yra pavargę ir nori siekti stabilizacijos. 

Tačiau tai matoma ir plika akimi.

Kartu su „steroidų troškimo“ išsekimu ir masių perėjimu į nuobodžios apatijos ir abejingumo viskam, kas vyksta, režimą, elito nuotaikos sukuria Putinui neaiškią riziką, kuri jam nakčia neduoda užmigti ir verčia ieškoti netiesioginių sprendimų.

Kremlius neabejotinai blefuoja, o Rusija nėra taip gerai pasiruošusi ilgam sekinančiam karui, kaip piešia propaganda. Yra daug povandeninių srovių, kurių kiekviena iš principo gali sunaikinti režimą.

Tačiau paradoksalu, bet Putino svyravimai kyla ne dėl objektyvių, apskaičiuojamų veiksnių, o dėl neracionalių ir neapskaičiuojamų – subjektyvių visuomenės nuotaikų svyravimų.

Tai Rusija, kur nuotaikos keičiasi kaip oras Londone. Šiandien esi apsišaukėlis, o rytoj – caras. Ir atvirkščiai.

Tačiau visa tai turint omenyje, neturime pamiršti pagrindinio dalyko: šiame etape tarp Rusijos ir Amerikos nėra jokių antagonistinių prieštaravimų. Konfliktas, peraugęs į karą, buvo gana tikėtinas, tačiau istoriškai nebuvo neišvengiamas. Tai įvyko daugiausia dėl daugybės klaidų, tiek strateginių, tiek taktinių, kurias padarė visų susijusių šalių – Rusijos, Jungtinių Valstijų, Europos ir Ukrainos – vadovai.

Tai reiškia, kad teoriškai šiame etape tai galima, jei ne užgesinti, tai bent jau prislopinti, todėl kitą savaitę įvykiai gali pakrypti netikėta linkme. 

Na, tai kainuos, jei, žinoma, kas nors įvyks. Labiausiai tikėtina, kad kaina bus „teritorijų mainai“, tik ne dėl kitų teritorijų, o laikinas Rusijos atsisakymas idėjos visiškai užgrobti Ukrainą ir kariauti hibridinį karą Baltijos šalyse ir visoje Europoje.

Vienaip ar kitaip, Putinui tai bus labai sunkus sprendimas, turintis toli siekiančių vidaus politinių pasekmių.