Zalužno pamokos drebina pasaulį. „Kiekvienam sprendimui savas laikas“

Publicisto Dmitrijaus Petrovo straipsnis „The Moscow Times“.

Zalužno pamokos.

Jie rimtai bijo.

Bet ne gyvenimo kokybės nuosmukio. Ne kuponų. Ne pasaulio paniekos. Ne izoliacijos. Ne represijų. Nors žiniasklaida rašo apie areštus, beprotiškas įkalinimo bausmes ir nederlių. Maistas ir vanduo brangsta. Ir jie stebisi – kaip tai įmanoma? Juk per televiziją sako – viskas pagal planą!

Štai taip – nebūtinai rytoj – jie stebėsis fiasko. „Piatioročkos“ spyna. Uždarytas metro. Jų pačių durys – išlaužtos jėgos struktūrų ar banditų. Bet kol kas jiems nerūpi. Jie nieko nedaro. Jiems viskas nutinka. Belieka tik mirksėti. Atiduoti pinigus. Skursti. Mirti. Kažkaip – staiga.

Su jais taip meistriškai dirbama, kad net po trejų karo metų jie apie tai nežinojo. Net tėvai, motinos ir žmonos, kurių vaikai ir vyrai žuvo apkasuose.

Tad ko bijo dabartinės apsimelavusios Rusijos gyventojai? Sužinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Atsipeikėti ir pamatyti, kad aplinkui vargas, kraujo praliejimas ir siaubas. Jie neišvengiami. Bet tai sužinojus pasidaro sunku.

Lengviau – pamiršti, kad Didysis Tėvynės karas truko mažiau nei ketverius metus. O į tai,  kad karingosios Tėvynės ginkluotosios pajėgos dabar neteko milijono žmonių, galima nekreipti dėmesio. Galima ramiai sau gyventi. Lavonai toli nuo gyvenamųjų rajonų ir sodų sklypų. Ir kiekvieną dieną pranešama – „Ukrainos ginkluotosios pajėgos bėga iš Kramatorsko ir Slaviansko“, „Europa pateko į Rusijos spąstus“, „Putinas apgavo Trumpą“, „Ukrainos frontas griūva“.

Tai reikštų, kad Kremlius visus pranoko ir laimėjo prieš visus internete ir per televiziją, o rytoj – šokiai pokiai! Bet „frontas griūva“ nuo 2022 m. vasario 24 d. Ir – nesunaikinamas. Ir už kiekvieną jo pramušta metrą mokama kulkomis ir kraujo cisternomis. Rusijos sūnų kraujo cisternomis. Bet kam ten rūpi?

Jūsų nebus

„Informacinis burbulas“. Smulkiai suderintas masinės komunikacijos, prasmių fabrikavimo ir taisymo chaosas. Jie jame gyvena. Jie skęsta naujienų srautuose ir „analitikuose“. Kartais jie pasikliauja Trumpu. Kartais jie išsigąsta nuo jo „Putinas žaidžia su ugnimi“. Dabar jie šnypščia – „Trumpas mums nevadovaus“.

Ukraina kiekvieną dieną įrodo – laisvė tikra. Skandalas su antikorupcinėmis tarnybomis? Prašom – Maidanas. Ar tai įsivaizduojama Rusijos Federacijoje? Ne. Baudžiauninkų karalystė.

Gyventi su kibiru ant galvos gana patogu. Kol į ją nebarškinama beisbolo lazda. Pasaulio vizija „suderinta“, pasirinkimai ir elgesys kontroliuojami. „Diskurso meistrai“ įkala klišes tiesiai į smegenis – „visa Ukraina yra mūsų“, „jos egzistavimas taps neįmanomas“, „negalime palikti net kvadratinio metro nepriklausomos Ukrainos“, „visiškai ją likviduoti“.

„...Ukrainoje niekas neturėtų likti gyvas“ 

Tekstas su tokia antrašte pasirodė agentūroje „RIA Novosti“, garsėjančioje žmogėdriškais straipsniais plėšrios propagandinės žiniasklaidos paslaugų sferoje. Bet šis išsiskiria tuo, kad kažkaip ypač įžūliai suderina kaimietiškus pasigyrimus su nuolankiu lankstymusi. Prieš Vakarus. Taip, būtent.

Jis kalba apie tai, kaip be reikalo „rašoma, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra stiprios ir puls“. Be reikalo Atlanto taryba skelbia Kyjivą „nepakeičiamu JAV ir ES partneriu saugumo srityje“, nes per 11 agresijos metų Ukraina tapo viena iš pirmaujančių karinių valstybių Europoje. „Ukrainos ginkluotosiose pajėgose yra milijonas patyrusių vyrų ir moterų. Jie yra daug pranašesni už savo kaimynus. Ši unikali patirtis daro juos pagrindiniu žaidėju būsimoje saugumo sistemoje.“

Autorius pavydi, kad „Strateginių ir tarptautinių studijų centras“ įvertino, jog „Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra geresnės už Rusijos ginkluotąsias pajėgas“; St. Andrews universiteto ekspertai atkreipia dėmesį, kad „Ukrainos ginkluotosios pajėgos atrodo daug stipresnės, o Rusijos ginkluotosios pajėgos yra silpnesnės, nei tikėtasi“; generolas Davidas Petraeusas džiaugiasi, kad „ukrainiečiai visada išranda, prisitaiko ir mokosi“; generolas Benas Hodgesas pripažįsta, kad „dauguma NATO armijų neatitinka Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kovinio efektyvumo standartų“.

O generolas Ryanas iš Australijos juos laiko „geriausiais pasaulyje“.

Ir – autorius įsižeidęs. Bet jis guodžiasi. Kuo? Vakarų ekspertų dėmesiu. Jie sako, kad „The Foreign Military Studies Office“ išleido vadovėlį „Kaip Rusija kovoja“. Ir aprašė „pamokas, kurių Jungtinės Valstijos mokosi iš Rusijos Federacijos patirties, artėjant ketvirtiems jos invazijos į Ukrainą metams“. Autorius beveik lenkiasi Amerikos specialistams po kojomis. Ačiū, kad studijavote!

Eksperimentinių žvėrelių cirkas

Taip, toks vadovėlis yra. Jame rašoma, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos „grįžo prie sovietinių metodų. Jos teikia pirmenybę masinėms atakoms, o ne manevringumui, kiekybei, ne kokybei, technikos galingumui, o ne koviniams įgūdžiams, žiaurumui, o ne tikslumui, ne mobilizacijai, o kovinei parengčiai“. Tai yra, jos atmetė Suvorovo nurodymą „ne skaičiumi, o įgūdžiais“ ir remiasi Raudonosios armijos lozungu „bobos prigimdys“. Ne veltui keliamas triukšmas dėl demografijos ir žadami pinigus nėščioms moksleivėms.

O amerikiečiai patikslina armijos ir biurokratijos susiliejimo temą. Jie rašo, kad į karą įtrauktos ministerijos, civilinės gamyklos, universitetai ir vietos valdžia. Merai vilioja kareivius ir prašinėja pinigų tiekimui. Gubernatoriai iš kailio neriasi, kad tiektų „sutartininkų mėsą“. Mikroautobusai siunčiami į frontą kaip greitosios pagalbos automobiliai. Kepyklose lituojami bepiločiai orlaiviai.

JAV ir Ukrainoje analizuojama Rusijos ginkluotųjų pajėgų patirtis, siekiant apsiginti nuo „trigubos kilpos“ puolimo taktikos. Pralaužti „matricos“ oro gynybą. Kovoti su „smūgio dengimo“ technika. Ir kontroliuoti „absoliučias žvalgybos zonas“ iki 120 km. Į visa tai atsižvelgiama ir aiškinamasi. Ir kuriamos priemonės, kad būtų su tuo kovojama.

O Kremliaus generolai-žudikai mūšio lauką paverčia bandymų poligonu – sadistiniu cirku, kur kiti generolai atlieka žiaurius eksperimentus su eksperimentiniais gyvūnais – mobilizuotais ir samdiniais – tobulindami priemones jiems naikinti.

Tai yra, jie ne kopijuoja Rusijos ginkluotąsias pajėgas, o kuria gynybos sistemą nuo jų apsiginti. Ir čia Ukrainos patirtis – taip – unikali ir nepakeičiama. Tačiau RIA „ekspertas“ pavojaus signalą supranta kaip komplimentą. Tarsi – ura! – Vakarai mus vertina! Ir kaip jis dar nepateko į kalėjimą už padlaižiavimą?

Galbūt todėl, kad jis peikia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas? Beje, už tai, ką karo korespondentai peikia Rusijos ginkluotąsias pajėgas. „Gynyba griūva.“ „Aprūpinimas menkas.“ „Dezertyravimas didėja.“ „Nuostoliai milžiniški.“ Bet mūsų pasakų herojus Dobrynia Nikitičius gimė tam, kad pasakos taptų realybe. O „Vakarai yra dirbtinių naratyvų nelaisvėje. Didžiausias iš jų –  kad Ukraina turi galimybę laimėti.“

Šansai

Ar tikrai? Į tai atsakė bene autoritetingiausias karo ekspertas, buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas, generolas diplomatas Valerijus Zalužnas.

„Galvodami apie pergalę, būkite pasiruošę likti vieni“, – rašo jis. „Apie tapatybės šaknis, vienybės galią ir svarbiausias istorines pamokas ukrainiečiams“. Ir „kovodami su dideliu priešu, pagalvokite: kokios pergalės norite ir galite iškovoti dabar, o kokios – ateityje. Kiekvienam sprendimui savas laikas.“

Taigi – yra šansai. Ir ne tik šansai. Taip pat yra blaivus savęs ir situacijos vertinimas. Ilgalaikė strateginė vizija ir gebėjimas dirbti ties ja ir su savimi. Valia ir stiprybė.

Remdamasis šiomis žiniomis, Zalužnas užrašo dešimt pamokų Ukrainai. Jų neperpasakosiu. Jas galima paskaityti. Svarbu tai, kad jis asmeniniu pavyzdžiu aprašo „komunizmo statytojų“ kartos virsmą laisvos šalies kūrėjais. Taip – anksčiau silpni. O dabar – kenčiantys. Bet ne griūvančios šalies, o statybų šalies, karių šalies.

Statytojų ir gynėjų misijoje generolas mato tapatybės pagrindą, apie kurios grėsmę riaumoja tekstas apie melagingus naratyvus ir apie žudynes – nežinantis, „ką daryti su Ukraina“.

Pasaulis ant pečių

Nieko su tuo nepadarysi.

Tačiau... Ne veltui Zalužnas į esė įveda „kaimyno“ įvaizdį. Rytinis kaimynas – priešas – gali jį kankinti ir naikinti. Kaimynai iš Vakarų yra draugai. O ukrainiečiai yra šalis. Gelbstinti save. „Mes esame Ukraina“, – rašo Zalužnas. Tai „mes, gyvenantys dabar“. Ir atsakingi už šiandieną ir rytojų.

Tačiau generolo esė yra ne tik pamokų ir apmąstymų. Bet ir klausimų. Ir, mano nuomone, esminis: ką pasauliui reiškia Ukraina ir ukrainiečiai, išgyvenę kruviniausią XXI amžiaus karą su „žiauriausiu priešu nuo fašizmo laikų“?

Kadaise buvo klausiama apie Rusiją. Dabar nebe. Yra atsakymas. Pasauliui tai karas. Jo atstumtiesiems ir fanatikams ji bendrininkė.

O Ukraina? Susivienijusi kovoje su blogiu, ji tapo stipri. Ir todėl subjektyvi. Stiprybė nesuteikia jai vietos tarp naujos pasaulio tvarkos, paremtos demokratinėmis vertybėmis, kūrėjų. Tačiau ji suteikia jiems galimybę išgelbėti saugumą ir gyvybę. Pasaulis laikosi ant didžiausios ir labiausiai kovai pasirengusios armijos Europoje pečių. Nauja saugumo architektūra gali būti sukurta remiantis drąsa ir inovacijomis. Tai pasaulio istorija. Ją rašo Ukraina.

Žanrų mūšis

Taip sako Zalužnas.

O tai kas iš to, jei jis savo esė dažnai mini valstybę? Kariškiai yra drausmingi ir atsakingi žmonės – kartais jiems sunku matyti tokius pasaulinius pokyčius kaip perėjimas iš valstybių į labiau išsivysčiusias gyvenimo formas. Bet jei dabar jie gina laisvę (taigi ir tai yra būsima struktūra) nuo archajiškumo ir diktatūros agresijos – jie nusipelno dėkingumo, palaikymo ir dalyvavimo. Ne veltui tarp laisvės gynėjų yra daug libertarų aktyvistų iš skirtingų šalių. Ir jokia propaganda negali to užglaistyti.

Beje... Sunku ir keista gretinti z-agitatoriaus propagandinį riksmą ir generolo mąstytojo publicistiką. Bet – tai būtina. Kartu su armijomis ir ekonomikomis dabar kariauja kultūros. Kovoja tradicijos, stiliai, formatai ir žanrai. Žodis, vaizdas, garsas, tonas, ritmas ir simbolis yra jų kovos ginklai. Suprasti jos eigą – kovinė misija.