„Didžioji sovietų armija muša mažąją sovietų armiją.“ Krizė, kuri ryja Ukrainos kariuomenę

„Didžioji sovietų armija muša mažąją sovietų armiją“ – šis karčiai pasakytas teiginys vis dažniau girdimas apkasuose. Ukrainos kariuomenė, kuri karo pradžioje žavėjo savo lankstumu ir improvizacija, vis labiau panašėja į priešą, su kuriuo kovoja – į fronto linijas dažnai atkeliauja įsakymai, kurių neįmanoma įvykdyti arba kurie lemia nuostolius. Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Oleksandras Syrskis tapo šios kokybinės organizacinės regresijos simboliu.

Sovietinė tradicija: jei esi kvailas ir paklusnus, tave paliks ramybėje

Fronte niekas neabejoja, kad didžiausias priešas kartais yra ne rusai, o tavo paties štabas.

„Mūsų kariuomenė ginasi pirmiausia savo žmonių iniciatyvos dėka, iki pat bataliono vado lygio“, – sako majoras Oleksijus Pasternakas, kurį cituoja „The Wall Street Journal“. Virš jo prasideda popierinių įsakymų karalystė, kur kiekvienas sprendimas turi būti svarstomas nuo vieno stalo iki kito stalo. Net jei pozicijos fronte keičiasi šeimininkais.

Karininkai perpasakoja įsakymus pakartoti priešakinius puolimus prieš tas pačias pozicijas, neturėdami jokios realios sėkmės galimybės. Prašymai dėl taktinių atsitraukimų dažnai ignoruojami. Praėjusiais metais pulkininkas Serhijus Kostyšynas, matydamas apsupimo grėsmę, pats atsitraukė nuo savo bataliono. Tada jam teko aiškintis karinei teisėsaugai ir Ukrainos saugumo tarnybai dėl tariamo „pozicijos palikimo“.

„Jei būsi kvailas ir paklusnus, tave paliks ramybėje. Tai sovietinė tradicija“, – pareiškė karininkas.

Jie negerbia Bachmuto „skerdiko“

Tačiau labiausiai emocijas sukelia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Oleksandras Syrskis. Apkasuose jo vardas dažnai minimas greta Bachmuto – miesto Donecko srityje, kurio gynybai jis vadovavo. Kovos pareikalavo tūkstančių gyvybių ir mažai ką pasiekė, išskyrus propagandinio Ukrainos pasipriešinimo simbolio sukūrimą. Kritikai Syrskį vadina „skerdiku“. Jie mano, kad įsakymų vykdymas jam yra svarbesnis nei kareivio gyvybė.

Kapitonas Oleksandras Širšinas – 47-osios mechanizuotosios brigados bataliono vadas, anksčiau šiais metais kovojęs Kursko srityje – tiesiai šviesiai parašė savo vadams: „Tikiuosi, kad jūsų vaikai taip pat bus pėstininkai ir vykdys jūsų įsakymus.“

„Turime pakeisti savo metodus nuo kiekybės prie kokybės. Rusijos savo ištekliais nenugalėsime. Jie didesni – turime būti geresni“, – „Facebook“ tinkle rašė Širšinas. Jo įrašas Ukrainoje sulaukė didelio atgarsio.

Kariuomenės vadovybė į jo pastabas atsakė paniekinamai pavadindama jį „siekiančiu dėmesio“. Pats Syrskis padarė tą patį.

Tarp Ukrainos karininkų vyrauja sovietinis mentalitetas

Dar prieš dvejus metus Ukraina sugebėjo mokytis. Padaliniai improvizavo, išnaudojo dronų pranašumą ir smogė ten, kur priešas jų nesitikėjo. Šiandien, anot „The Wall Street Journal“, jie vis dažniau grįžta prie senų metodų – sunkių, lėtų operacijų, pavaldžių vadovėlių šablonams, kurie kartais dvelkia SSRS. Generolai vykdo mokymus ir kalba apie decentralizaciją, tačiau praktiškai vadovauja vis dar vyresnieji karininkai, turintys sovietinį mentalitetą.

Karas vyksta įsakymų ir ataskaitų ritmu, tačiau žemesniuose fronto lygiuose svarbiau kažkas visiškai kita – sekundės, iniciatyva, drąsa nepaisant taisyklių. Kaip rašo „The Wall Street Journal“, kai sistema baudžia savarankišką mąstymą, kariuomenė pradeda pralaimėti dar prieš iššaunant pirmąjį šūvį.

Reforma turėtų panaikinti senus įpročius

Ši krizė – ne tik kovinės dvasios klausimas. Esant dabartiniam nuostolių mastui (amerikiečių laikraštis skaičiuoja iki 100 000 žuvusiųjų) ir vangaus verbavimo, Ukrainos kariuomenė negali sau leisti prarasti daugiau kareivių. Jei seni įpročiai nugalės reformas, Ukraina gali įstrigti sekinančiame kare, kuriame Rusijos skaitinį pranašumą kasmet bus vis sunkiau neutralizuoti. O tada, kaip sako patys kareiviai, didelė sovietų armija faktiškai nugalės mažą.