Tačiau tarp šių dviejų įvykių įvyko kai kas, kas lėmė F-16 atsiradimą įprasta forma. 1974 m. balandžio mėn. Vašingtonas pertvarkė LWF programą į Oro kovinį naikintuvą (Air Combat Fighter, ACF). Tai buvo ne tik pavadinimo pakeitimas, bet ir orlaivio vaidmens pakeitimas į lengvąjį naikintuvą-bombonešį, kuris taip pat turėjo būti tiekiamas NATO sąjungininkėms – Belgijai, Danijai, Nyderlandams ir Norvegijai – pakeisti F-104G. Šis užsakymas galėjo būti įvykdytas tik tuo atveju, jei Jungtinės Valstijos pradėtų eksploatuoti tokį orlaivį.
Kaip alternatyvas šios Europos šalys svarstė prancūzišką „Mirage F1“, anglų prancūzų „SEPECAT Jaguar“ ir modernizuotą švedišką „Saab 37 Viggen“, kuris šiuo tikslu netgi buvo pervadintas į „Saab 37E Eurofighter“. Tai yra, buvo kalbama apie gynybos rinkas, geopolitiką ir panašiai.
Todėl 1974 m. rugsėjį JAV oro pajėgos paskelbė, kad užsakys konkurso nugalėtoją. Užsakyme nurodytų orlaivių skaičius būtų pakankamas 5 taktiniams naikintuvų sparnams suformuoti. Tai yra maždaug 250–350 orlaivių. Taigi, atlygis už pergalę konkurse buvo reikšmingas Pentagono užsakymas ir gana galingas eksporto sutarčių bazinis fondas.
Po 1975 m. sausio 13 d. vykusių varžybų ACF varžybų nugalėtoju tapo „General Dynamics YF-16“. Jis pasižymėjo geriausiomis skrydžio savybėmis tiek skrydžio nuotolio, tiek manevringumo požiūriu, be to, turėjo vieną „Pratt & Whitney F100“ variklį, kuris taip pat buvo naudojamas F-15.
Tuo pačiu metu YF-17 istorija tuo nesibaigė, nes Karinis jūrų laivynas, taip pat ieškojęs masinio pigaus naikintuvo-bombonešio, priėjo prie diametraliai skirtingų išvadų dėl šių mašinų galimybių. Tai yra, jie pasirinko „Northrop“ pasiūlymą, kuris tapo būsimo F/A-18 „Hornet“ pagrindu, tačiau tai jau kita ir ne mažiau įdomi istorija.
(
(
146
(1)
.png)
