Lėktuvus ir povandeninius laivus galima išsinuomoti?

Karinės įrangos nuoma yra reta, bet įdomi tema. Kaip veikia tokių sutarčių mechanizmas? Kokie politiniai, techniniai ar strateginiai apribojimai slypi sutarčių sąlygose? Tuo domėjosi ukrainiečių tinklalapis „Militarnyi“.

Po Čekoslovakijos žlugimo 1993 m. Čekija paveldėjo sovietinių naikintuvų – MiG-21, MiG-23 ir MiG-29 – parką. Tačiau net ir tuomet šie orlaiviai kėlė vis daugiau problemų: nebuvo infrastruktūros jų techninei priežiūrai, o politinis nestabilumas santykiuose su Rusija apsunkino atsarginių dalių tiekimą.

1995 m. sandoris buvo lūžis: visi 10 esamų MiG-29 buvo iškeisti į 11 Lenkijos W-3A Sokol sraigtasparnių. Tuo metu tai atrodė logiška – naikintuvų techninis netinkamumas ir didelės techninės priežiūros išlaidos nepaliko kito pasirinkimo.

Iki 1990-ųjų pabaigos liko tik MiG-21 naikintuvai, kurie nebeatitiko nei šiuolaikinių aviacijos reikalavimų, nei NATO standartų.

Šaliai reikėjo visiškai atnaujinti naikintuvų parką, bet tam trūko lėšų, todėl 2004 m. buvo nuspręsta iš Švedijos 10 metų laikotarpiui išsinuomoti 14 JAS 39 Gripen daugiafunkcinių naikintuvų. Sandoris apėmė 12 vienviečių ir du dviviečius lėktuvus.

Bendroji sutarties vertė buvo apie 850 mln. JAV dolerių. Paketas apėmė ne tik pačius lėktuvus, bet ir visą techninę priežiūrą, pilotų ir aviacijos technikos specialistų mokymą.

Pirmasis „Gripen“ į šalį atvyko 2005 m. ir tapo 211-osios taktinės eskadros, dislokuotos Časlavo oro bazėje, dalimi.

Netrukus paaiškėjo, kad situacija neatitiko Čekijos karinių oro pajėgų lūkesčių, nes pagrindinė programinės įrangos versija, žinoma kaip MS18.5, ribojo orlaivio galimybes naudoti tik 27 mm Mauser BK-27 borto patranką ir trumpo nuotolio AIM-9L Sidewinder raketas.

Todėl tais pačiais metais čekai nusprendė modernizuoti orlaivį. Buvo įdiegta programinė įranga MS18.7, leidžianti integruoti vidutinio nuotolio raketas AIM-120C-5 AMRAAM. Čekija sumokėjo už Švedijos orlaivių modernizavimą, iš viso projektui išleisdama apie 30 mln. dolerių.

Pranešama, kad pasibaigus pirmajai nuomos sutarčiai, lėktuvas beveik išnaudojo sutartyje numatytą skrydžio laiką, o tai veda prie įdomaus fakto: nuomojamiems lėktuvams yra aiškiai nustatytas maksimalus skrydžio valandų skaičius, o tai leidžia Švedijos pusei kontroliuoti lėktuvo išteklių eikvojimo tempą. Tokiu būdu Švedija apsisaugojo nuo situacijos, kai nuomojamo lėktuvo remonto išlaidos būtų didesnės už gautą pelną.

Žinoma, kad apribojimai yra metiniai, tačiau tikslių skaičių nežinoma. 2020 m. Čekijos specializuoti leidiniai pranešė apie daugiau nei 2100 skrydžio valandų. Tais pačiais metais Čekijos karinės oro pajėgos peržengė 30 000 valandų ribą – tai 14 lėktuvų skrydžio valandų suma per 15 metų.

2024 m. Čekija pratęsė nuomos sutartį iki 2035 m., kad užtikrintų kovinę parengtį naujų F-35A atvykimui. 12 naikintuvų sumažinto oro laivyno eksploatacija vyriausybei kainavo 715 mln. JAV dolerių. Be pačių orlaivių, ši suma apima mokymą ir modernizavimą, įskaitant ryšių sistemų atnaujinimą ir oro-oro degalų papildymo sistemos įdiegimą.

Lėktuvus irgi nuomojasi

Vengrija pasirinko panašų kelią. Suprasdama ribotas MiG-29 modernizavimo galimybes, šalis pasirašė nuomos sutartį dėl 14 „Gripen“ naikintuvų. Sutartis buvo ne tik gynybos, bet ir apėmė kompensacijų paketą, kuris investicijų ir darbo vietų kūrimo dėka ilgainiui sumažino finansinius nuostolius dėl nuomos.

Po dviejų avarijų 2015 m., iš kurių viena įvyko dėl techninio gedimo, šalys peržiūrėjo sutartį: modernizavo lėktuvus pagal MS20 standartą ir padidino metinį skrydžių valandų skaičių iki 2000 valandų, o tai buvo svarbus veiksnys, leidęs Vengrijos karinėms oro pajėgoms aktyviau veikti NATO, ypač Baltijos šalių oro policijos misijose.

Čia verta atkreipti dėmesį į kitą svarbų kovinių sistemų nuomos aspektą – teisę jas naudoti karinėse operacijose. Nuomojami orlaiviai visą nuomos laikotarpį lieka Švedijos nuosavybe, todėl naudotoja šalis negali perduoti ar naudoti šių orlaivių karinėse operacijose be Švedijos vyriausybės sutikimo.

Tačiau praktika rodo, kad susitarimai neriboja orlaivių naudojimo tik savo šalies gynybai. Kaip Vengrijos ir Čekijos oro pajėgų dalis, Švedijos naikintuvai aktyviai dalyvavo NATO pratybose ir patruliavimo operacijose.

Kita nuomos susitarimų ypatybė yra galimybė įsigyti nuomojamus orlaivius už likutinę vertę. Taigi, dabartinis Vengrijos nuomos susitarimas baigsis 2026 m., kai bus įsigyti visi nuomojami orlaiviai. Be to, šalis įsigis dar keturis orlaivius.

Nuomojamas branduolinis laivynas

Nors naikintuvų nuoma, žvelgiant į XX a., nėra naujas reiškinys istorijoje, Indijos branduolinių povandeninių laivų nuoma buvo pirmasis tokio pobūdžio precedentas, kurį lėmė strateginė partnerystė su SSRS, o vėliau – su Rusija.

1988 m. Indija išnuomojo povandeninį laivą K-43 Project 670 Stingray, kuris Indijos kariniame jūrų laivyne buvo pavadintas INS Chakra. Nuoma truko trejus metus ir leido Indijos jūrininkams apmokyti personalą valdyti branduolinius povandeninius laivus.

Internete yra versija, kad dėl didelių rizikų nuomojamame laive nuolat dirbo sovietų įgula, kuri kontroliavo reaktorių ir raketų skyrius, į kuriuos Indijos jūrininkams buvo draudžiama įeiti. Tačiau pensininkas komandoras Arun Kumar, kuris tarnavo laive nuo jo pradžios iki grąžinimo į Rusiją, interviu „The Eurasian Times“ tai iš dalies paneigė:

„Laivas buvo visiškai prižiūrimas ir valdomas Indijos įgulos, ir nebuvo jokių apribojimų patekti į bet kurį skyrių. Laive buvo keletas [septyni] sovietų specialistų, bet tik todėl, kad laivas buvo išnuomotas.

Jis taip pat pareiškė, kad „Indijos projektavimo komanda turėjo visišką prieigą prie laivo, kol jis buvo Indijoje, ir šiuo klausimu tarp Indijos ir Sovietų Sąjungos pusių nebuvo jokių nesutarimų“.

1989–1991 m. K-43 grįžo į Sovietų karinį jūrų laivyną. Vėliau jis buvo nurašytas ir 2006 m. nusiųstas utilizuoti.

2012 m. Indija iš Rusijos išsinuomojo antrąjį projekto 971 branduolinį povandeninį laivą „Shchuka-B“, kuris sutarties sudarymo metu buvo ilgalaikis Rusijos statybos projektas ir buvo baigiamas su konstrukcijos pakeitimais. Laivas buvo išnuomotas 10 metų ir Indijos vyriausybei kainavo apie 1 mlrd. JAV dolerių.

Povandeninis laivas, tradiciškai pavadintas INS Chakra II, vietoj originalių 650 mm torpedinių vamzdžių gavo 533 mm kalibro sistemas ir 40 torpedų bei povandeninių paleidimo įrenginių arsenalą. Tačiau dėl raketų technologijų platinimo apribojimų vietoj tolimųjų S-10 Garnet kryptinių raketų jis gavo Club-S priešlaivines raketas, kurių veikimo nuotolis siekia iki 300 km.

Povandeninis laivas tarnavo trumpiau nei numatytas laikotarpis – 2020 m. laive sprogo oro balionas, dėl ko buvo smarkiai apgadintas vidinis ir išorinis korpusas, taip pat elektroninė ir hidroakustinė įranga.

Įdomu tai, kad korpusai buvo remontuojami laivų statyklose Indijoje, o tai rodo, kad Indijos pramonė turi didelę prieigą prie Rusijos branduolinių povandeninių laivų technologijų. Tik po remonto laivas buvo pristatytas į Rusiją, kur po dvejų metų pasirodė informacija apie ketinimus jį panaudoti.

2019 m. Indija pasirašė naują 3 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su Rusija dėl to paties modelio branduolinio povandeninio laivo nuomos. Būsimasis „Chakra III“ turėjo būti modernizuotas Severodvinske ir atplaukti į Indiją 2025 m., tačiau jo pristatymas buvo atidėtas mažiausiai iki 2028 m., tikriausiai dėl tarptautinių sankcijų.

Manoma, kad ilgametė branduolinių povandeninių laivų eksploatavimo patirtis suteikė Indijos kariniam jūrų laivynui praktinės patirties eksploatuojant tokią įrangą ir labai paskatino jo pačios branduolinių povandeninių laivų statybos programą. 2009 m. šalis paleido savo pirmąjį branduolinį povandeninį laivą „INS Arihant“, kuris buvo labai priklausomas nuo Rusijos technologijų.

Kitos šalys ir... įmonės?

Šios istorijos yra ryškios, bet tai nėra vieninteliai karinės įrangos nuomos tarp skirtingų šalių vyriausybių pavyzdžiai. Jungtines Valstijas galima vadinti kiekybiniu lyderiu tokių susitarimų srityje, nes per pastarąjį dešimtmetį jos tokiu būdu tiekė ginklus daugeliui šalių.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos aktyviai reklamuoja savo naikintuvus užsienyje per nuomos sistemą, beveik nemokamai tiekdamos Jordanijai 16 modernizuotų F-16 naikintuvų, už kuriuos reikia sumokėti tik modernizavimo ir remonto išlaidas.

Panašiai 2001 m. Italija pasirašė nuomos sutartį dėl 34 naikintuvų F-16, kurie turėjo pakeisti britų naikintuvus F-104 ir 24 naikintuvus „Tornado“, išnuomotus tokiu pačiu būdu. Visi išnuomoti amerikiečių naikintuvai buvo grąžinti 2012 m.

Be naikintuvų, Jungtinės Valstijos taip pat aktyviai nuomoja puolamuosius dronus MQ-1 ir MQ-9 bei specializuotus orlaivius, pvz., degalų tanklaivius ir patrulinius orlaivius. Pavyzdžiui, 2018 m. Italija išsinuomojo 3 P-3C Orion jūrų patrulinius lėktuvus, kurie šaliai kainuoja 15–20 mln. JAV dolerių per metus.

Visos minėtos sutartys yra teisėtai „baltos“ tarpvyriausybinių santykių pavyzdžiai, kuriuos galima gana skaidriai stebėti internete. Tačiau yra ir „pilka zona“, kurioje karinė įranga ir įgulos buvo perduotos kitoms valstybėms per privačias karines kompanijas.

Ryškus tokių susitarimų pavyzdys yra privačios organizacijos „Ibis Air“ veikla, kuri išnuomojo kovinius lėktuvus, turėdama Mi-24 puolamųjų sraigtasparnių, Mi-8 daugiafunkcinių sraigtasparnių, dviejų MiG-23 ir MiG-27 naikintuvų bei Su-25 puolamojo lėktuvo parką. Pranešama, kad ši įranga buvo išnuomota Pietų Afrikos privačios karinės kompanijos „Executive Outcomes“ operacijoms Afrikoje ir gynybos organizacijoms Angoloje.

Be lėktuvų, „Executive Outcomes“ naudojo šarvuotus transporto priemones ir lengvąją artileriją. Taip pat reikėtų paminėti kitų paramilitarinių grupių, pavyzdžiui, Rusijos vyriausybės kontroliuojamos kompanijos „Wagner“ arba amerikiečių „Blackwater“ (dabar „Academi“), veiklą, kurios naudojo šarvuotas transporto priemones operacijose Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.