Gazmanovas dainuoja apie karą – ir ruošia auditoriją invazijai (Video)

Karo Ukrainoje aidas Lietuvoje vis labiau nutyla. Pranešimai apie frontą išnyksta tarp pramoginių antraščių, o kasdienybės naujienų sraute tampa vis sunkiau paaiškinti, kodėl parama Ukrainai tebėra gyvybiškai svarbi. Tokį jausmą apibūdina visuomenininkas ir apžvalgininkas Valdas Bartkevičius, pastaraisiais metais daug rašęs apie karo poveikį mūsų regiono sąmonei.

„Atrodo, kad karas dar vyksta, bet mūsų ausys jo nebegirdi. Mes gyvename savo ritmu – su orais, koncertais, prekybos centrų akcijomis. Tuo metu žmonės fronte vis dar miršta“, – sako Bartkevičius.

Jo teigimu, Lietuvoje pasikeitė ne tiek faktinė informacijos pasiūla, kiek emocinis santykis su ja. Pradinis šokas, įtampa ir susitelkimas užleido vietą abejingumui, kurį jis vadina „civilizuota nuovargio forma“.

Pamirštas karas

Apžvalgininko pastebėjimu, karo temos žiniasklaidoje lieka, tačiau jų svoris vis menksta – karo naujienas nustumia lengvesnis, pramoginis turinys. „Žinios iš Ukrainos dingsta tarp rožinių antraščių“, – taip jis apibūdina šį procesą.

Pasak jo, visuomenė tarsi praranda argumentus, kodėl padėti Ukrainai vis dar būtina. „Kai nebematai realaus skausmo, sunku paaiškinti, kodėl tavo vienas euras ar viena valanda svarbi. Bet juk logika paprasta – milijonas po eurą duoda milijoną. Tai ne teorija, tai aritmetika“, – sako Bartkevičius.

Tuo metu – kitoje pusėje

Kol Vakarų dėmesys blėsta, Rusija, anot jo, kuria vis aktyvesnį propagandinį foną. Prie šio proceso jungiasi ne tik įprasti Kremliaus propagandos veidai – Vladimiras Solovjovas ar Margarita Simonian, bet ir popkultūros figūros.

Vienas pavyzdys – atlikėjas Olegas Gazmanovas, pastaruoju metu viešai pareiškęs, kad „Rusijai reikia prasivalyti kelią į Kaliningrado sritį“ ir kad „Baltijos šalys turėtų tapti Rusijos dalimi“.

„Tai ne pavienis išsišokimas, o naratyvo dalis. Kai dainininkas, kadaise koncertavęs Vilniuje ar Rygoje, šiandien kalba apie mūsų prijungimą prie Rusijos, tai signalas, kad ideologinis frontas plečiasi. Tokie žmonės ruošia savo auditoriją tam, kad invazija į Baltijos šalis būtų suvokiama kaip natūralus dalykas“, – teigia Bartkevičius.

Pasikartojantis modelis

Anot jo, ši propaganda atspindi jau pažįstamą schemą: mažesnis ir silpnesnis visada paskelbiamas kaltu. „Taip buvo su Čečėnija, taip – su Sakartvelu. Toks pats modelis tarp valstybių, toks pats – tarp žmonių. Kaltinamas tas, kuris neturi galios apsiginti“, – sako jis.

Bartkevičius pabrėžia, kad ši retorika pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos šalims. Ji formuoja naują realybę, kurioje agresija tampa „teisėta“, o gynyba – „provokacija“.

Tylos kaina

Kol Rusija siunčia signalus apie galimą regiono okupaciją, Lietuvoje, pasak apžvalgininko, vis dar vyrauja pavojingas ramybės jausmas. „Mes džiaugiamės gražiu oru, planuojame keliones, o kažkur prie Pokrovsko kariai kasdien žūsta. Tai ne tik jų, bet ir mūsų realybė – mes tiesiog jos nebejaučiame“, – sako Bartkevičius.

Jo nuomone, ši tylos būsena – ne neutralumas, o pasitraukimas iš moralinio fronto. „Tikėjimo atgal apsukti, kaip laikrodžio, neįmanoma. Bet abejingumą – dar galima“, – apibendrina jis.

Valdas Bartkevičius ragina nepamiršti, kad karas Ukrainoje nėra „tolima tema“. Tai geopolitinis procesas, kuris tiesiogiai lemia ir mūsų saugumą, ir mūsų moralinį stuburą.

„Butaforiniai Pentagono ar Reichstago pergalės ritualai Rusijoje atrodo absurdiškai, bet jie turi vieną tikslą – pripratinti žmones prie minties, kad karas yra kasdienybė. O mūsų tikslas – nepamiršti, kad taika nėra savaime duota“, – sako jis.

Bartkevičiaus žinutė paprasta: kol abejingumas plinta, realus karas tęsiasi. Ir jei ši tyla įsivyraus, žodžiai „Ukraina“, „Baltijos saugumas“ ir „laisvė“ gali vėl tapti ne abstrakcijomis, o išgyvenimo klausimais.