„Rusija tai padarys.“ Net taikos susitarimas nesustabdys dar vienos Maskvos invazijos. „Jie sugrįš“

JAV prezidento Donaldo Trumpo skubotos diplomatinės pastangos Vladimiro Putino ir Volodymyro Zelenskio atžvilgiu iki šiol nedavė jokių rezultatų suderinant šalių reikalavimų neatitikimus. Net jei būtų pasiektas ilgalaikis taikos susitarimas, Kyjivą vis dar nuvilia dar vienas faktas: ankstesni Maskvos susitarimai yra sulaužyti susitarimai. Sakartvelas ir Čečėnija yra puikūs to įrodymai. Be to, šie regionai ne tik tapo Ukrainoje šiuo metu naudojamo brutalumo poligonais, bet ir Kremlius juos toliau laiko savo gniaužtuose.

Ukrainą kursto baimė, kad Rusija gali tiesiog vėl įsiveržti, jei Kyjivas negaus tinkamų saugumo garantijų iš Vakarų.

Ekspertai „The Moscow Times“ teigia, kad net jei taikos susitarimas būtų pasiektas, Rusijos ankstesnis elgesys, kai ji apeidavo arba akivaizdžiai pažeidė susitarimų sąlygas, turėtų kelti skepticizmą dėl jos gebėjimo laikytis bet kokių būsimų susitarimų.

Kontroversiškų taikos susitarimų istorija šiuolaikinėje Rusijoje siekia chaotiškus metus po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Kai 1991 m. žiemą Ičkerijos Čečėnijos Respublika paskelbė nepriklausomybę, Maskva staiga susidūrė su krize strategiškai svarbiame Šiaurės Kaukazo regione. Po trejų metų nesėkmingų bandymų suvaldyti judėjimą slaptais metodais prezidentas Borisas Jelcinas įsakė pradėti sausumos ir oro kampaniją separatistams neutralizuoti.

Pasak Marato Iljasovo, Šventojo Kryžiaus kolegijos profesoriaus ir karų Čečėnijoje eksperto, būtent šio konflikto metu Rusija pirmą kartą panaudojo brutalią strategiją – slopinti suvokiamas saugumo grėsmes, kurios šiuo metu skatina jos karą Ukrainoje.

„Kaip [Rusija] padarė Sakartvele – aneksuodama teritorijas – ji padarė tą patį ir Ukrainoje, tačiau visa tai siekia Čečėnijos konflikto pradžią“, – „The Moscow Times“ sakė ekspertas, turėdamas omenyje kitus tarptautinius konfliktus, kuriuose vėliau dalyvavo Rusija.

M. Iljasovas gyveno Čečėnijoje 1990-aisiais, kai Maskva subombardavo regioninę sostinę Grozną ir pasiuntė 40 000 karių „atkurti konstitucinį teisėtumą, tvarką ir taiką Čečėnijos respublikoje“.

Kai karas po dvejų metų baigėsi, jo aukomis tapo daugiau nei 50 000 žmonių, daugiausia civilių.

Pirmąjį Čečėnijos karą užbaigė du susitarimai: 1996 m. Chasavjurto paliaubos ir 1997 m. Rusijos ir Čečėnijos taikos sutartis.

Abiejuose dokumentuose buvo nuostata, kad ginčai nebus sprendžiami smurtu, o pirmasis konkrečiai draudė naudoti „ginkluotą jėgą arba grasinti ją panaudoti bet kokiems klausimams spręsti“.

Kurį laiką atrodė, kad šių susitarimų pakaks pagrindiniams ginčams tarp šalių išspręsti. Tačiau Čečėnijos nepriklausomybės klausimas liko atviras, ir po trejų metų, vadovaujant naujai paskirtam ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui, Rusija vėl įsiveržė į regioną, teigdama, kad tai terorizmo, plintančio visoje šalyje, šaltinis.

Pasak M. Iljasovo, 1999 m. invazija, pradėjusi Antrąjį Čečėnijos karą, buvo susitarimų, užbaigusių pirmąjį karą, pažeidimas. „Rusija pažeidė taikos susitarimų sąlygas, tai tikrai“, – sako ekspertas. „Taip, saugumo problemų buvo, bet jos nebuvo neįveikiamos, o saugumo problemos nebuvo tokios rimtos, kad reikėtų antrojo karo.“

Užuot derėjęsis su vyriausybe, Kremlius pradėjo dešimtmetį trukusį puolimą, per kurį žuvo tūkstančiai žmonių, o valdžią užgrobė Kremliui palanki Kadyrovų šeima.

V. Putinas turi pagrindo nerimauti. R. Kadyrovas nori atsisakyti valdžios. Jis galėtų atverti senas žaizdas ir grasinti Kremliaus režimui.

M. Iljasovui Čečėnijos patirtis rodo paprastą tiesą: jei Maskva pajus grėsmę savo saugumui, joks susitarimas nesutrukdys jai vėl įsiveržti į regioną.

Ekspertas priduria, kad net jei Kyjivas pasieks taikos susitarimą, „tai gali užtrukti kelerius metus, bet rusai sugrįš“. „Jei Rusija manys, kad saugu nutraukti susitarimą, ji tai padarys“, – pabrėžia M. Iljasovas.

Rusija dar nebuvo baigusi savo karinės operacijos Čečėnijoje, kai kituose Kaukazo regionuose kilo konfliktas.

2008 m. rugpjūtį Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis įsakė savo kariams atremti Rusijos remiamas pajėgas separatistiniame Pietų Osetijos regione.

Rusija atsakė siųsdama karius į regioną, ką tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas pavadino „genocido prevencija“ – panašiai kaip vėliau Maskva pateisino savo plataus masto invaziją į Ukrainą.

Po penkių dienų kovų Rusijos ir Sakartvelo karas baigėsi ne visapusišku taikos susitarimu, kokio siekė prezidentai D. Trumpas ir V. Putinas Ukrainoje, o skubiai sudarytomis paliaubomis, žinomomis kaip Šešių punktų planas.

Jo nuostatos, įskaitant kovų nutraukimą ir leidimą pristatyti humanitarinę pagalbą, tebėra privalomas susitarimas, kuriuo siekiama užbaigti karą.

Tačiau, pasak ekspertų, per kelerius metus nuo dokumento pasirašymo Maskva pažeidė pagrindines plano nuostatas, būtent penktąjį punktą, kuriame reikalaujama, kad Rusijos kariuomenė „atsitrauktų į pozicijas, kurias užėmė prieš karo veiksmų pradžią Pietų Osetijoje“.

Norėdama tai padaryti, Maskva turėtų išvesti savo karius iš didžiosios Pietų Osetijos dalies ir taip prarasti svarbų įtakos šaltinį Tbilisyje.

Šota Utiašvilis, konflikto metu dirbęs aukšto rango Sakartvelo vidaus reikalų ministerijos pareigūnu, „The Moscow Times“ sakė, kad šešių punktų planas buvo geriausias susitarimas, kurį Sakartvelas tuo metu galėjo pasiekti, net jei jame nebuvo numatyti mechanizmai, skirti užkirsti kelią Rusijai toliau okupuoti teritoriją. „Nebuvo daug pasirinkimo variantų. Buvo visiškai aišku, kad rusai išlaikys okupuotų teritorijų kontrolę“, – priduria jis.

Pastaraisiais metais šią patirtį nustelbė prasidėjusios kovos Donbase ir daugiašalių susitarimų, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią plataus masto invazijai į Ukrainą 2022 m., nesėkmė.

Amerikos ir Europos pareigūnai dabar ragina surengti dvišalį V. Putino ir V. Zelenskio viršūnių susitikimą kaip kitą žingsnį taikos procese, kuriuo siekiama nutraukti kovas.

Š. Utiašvilis, kuris taip pat prižiūrėjo taikos derybas su Rusija po karo, teigia, kad didžiausia pamoka, kurią Sakartvelas dabar gali duoti, yra Vakarų saugumo garantijų svarba – punktas, kurį Rusijos pareigūnai jau kritikavo.

„Svarbiausia dabar ne susitarimo formuluotė, nes jei Rusija mano, kad gali jį saugiai pažeisti, ji tai ir padarys. Svarbiausia – saugumo garantijų Ukrainai tvirtumas“, – sako jis.

„Ukrainiečiai turi žinoti, kad jei Rusija vėl puls, atvyks kavalerija ir jie nebus palikti vieni“, – priduria pareigūnas.