„Taip ir gyvename. Savitarpio pagalba? Cha cha, čia ne apie mus“

Atviras rusų fašisto pasakojimas apie padėtį fronte, pagalbą ir savitarpio pagalbą:

„Karas mūsų stiliumi: puvimas, godumas ir veidmainystė.“ Tai šiuo metu netoliese esančio kovos vado žodžiai. Kažkas galbūt norėtų pasakyti madingą: „Diskreditacija“. Nemanau.

Čia, mūsų fronto ruože, tikrieji priešai kartais sėdi ne už pilkosios linijos, o šalia jos. Su kulkosvaidžiu, su ta pačia uniforma, su ta pačia vėliava ant ševrono. Tik jų sielose – nulis garbės.

1. Jie vagia viską, kas juda. Ir net tai, ko nebėra.

Automobiliai, motociklai, generatoriai, įranga – jie vagia viską vienas iš kito. Ar automobilį pamušė FPV dronas? Ar įgula buvo evakuota? Jei įranga vis dar kažkaip juda – laikykite ją nebe savo. Net jei automobilyje yra 200-asis, tai nėra problema. Jie pasiims jį su kūnu.

Motociklai? Kaip sakoma: „Kol tu dejuoju iš skausmo, kažkas dejuoja iš džiaugsmo, kad rado tavo motociklą.“ Jie vagia iš savo pozicijų, iš kiemų, iš pakelės. Tai ne frontas, o vagių šlovės turgus.

2. Sąžinės pardavimas didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje.

Čia jie parduoda viską, kas pasitaiko po ranka. Nuo skylėtų kojinių iki pagrobtų šarvuočių. Šarvai, neperšaunamos liemenės, drabužiai, humanitarinė pagalba, rasti FPV dronai – viskas turi paklausą.

„Nuo kepalo duonos iki prezervatyvo“ – šis juodas posakis čia ne pokštas, o produktų katalogas. Ir kuo labiau rizikuosi savo gyvybe, tuo brangiau tau parduos tai, ko reikia išgyvenimui.

3. Savitarpio pagalba? Cha cha, čia ne apie mus.

Ar atsarginė dalis guli kaip nereikalingas svoris? Ji vis tiek bus parduota. Generatorius, automobilio dalis, „Mavic“ dalis – nesvarbu. Kainos tokios, kad norisi bėgti pas priešą, nes bent ten šaudoma sąžiningai. Kažkas rado apdegusį droną – iš tikrųjų tai lavonas, bet parduos jį kaip visiškai naują modelį.

O jei jums reikia mažos jo detalės – būkite pasiruošę bėgti, žemintis ir mokėti auksu.

4. Karas kaip verslo inkubatorius.

Čia atidarytos karinės parduotuvės. Ne kareivių patogumui – pelnui.

Popieriuose viskas švaru: individualus vietinių gyventojų verslumas, „ataskaitų teikimas“ vadams, apsauga nuo valdžios ir karo policijos. Kainos? Kepalas duonos – 300 rublių (virš 3 eurų), skardinė energinio gėrimo – 250–300.

Už šiuos pinigus galite nusipirkti žmogaus sąžinės gabalėlį – jei jis būtų parduodamas čia. Iki mėnesio pabaigos iš jūsų atlyginimo nieko neliks: parsiųsi namo, skirsi remontui, dar ką nors užkąsti. Ir belieka tik džiaugtis, kad bent jau kol kas oras nemokamas.

Štai kaip mes gyvename. Šalyje, kurioje žmonės miršta fronte, o kažkas netoliese skaičiuoja jų pelną. Kur žodį „draugas“ pakeitė žodis „klientas“. Kur fronto linijos brolybė tapo rinkodaros mitu.“