„Lietuva mobilizuoja gyventojus.“ Smūginė žinia

Į klausimą Quora svetainėje „Kodėl Rusijai priklauso nedidelė teritorijos dalis tarp Lenkijos ir Lietuvos?“ atsako  Maciej Czyż, arabų studijų daktaras iš Lenkijos.

Tai vadinama Kaliningrado sritimi, o senas Kaliningrado vokiškas pavadinimas buvo Königsbergas (lenkiškai - Królewiec).

Iš pradžių tai buvo Prūsijos dalis – teritorija, kurioje gyveno kelios prūsų gentys, apėmusi dabartinę Varmijos-Mozūrijos vaivadiją Lenkijoje ir dalį gretimo regiono Lietuvoje. Patys prūsai buvo baltų tauta, gimininga lietuviams ir latviams.

(Jotvingiai kartais nelaikomi prūsais, o vakarinė pakrantė čia yra dabartinė, ne tokia, kokia atrodė anksčiau).

Kadangi prūsai buvo pagonys ir puldinėjo Lenkiją, Lenkijos Mazovijos kunigaikštis 1226 m. pakvietė Vokiečių ordiną ir suteikė jiems Kulmą kaip lėninę valdą. Tačiau jie užkariavo Prūsiją, tapo nepriklausomi ir užėmė dar daugiau žemių.

Prūsai išnyko, o jų kalbą pakeitė vokiečių (vidurinėje dalyje), lietuvių (šiaurėje) ir lenkų (pietuose) naujakurių kalbos. Tačiau ilgainiui vokiečių kalbos svarba išaugo.

Galų gale, Vokiečių ordinas buvo nugalėtas Lenkijos, ir didžioji Prūsijos dalis (Rytų Prūsija) tapo Lenkijos lėnu, o dalis jos buvo tiesiogiai prijungta prie Lenkijos (1466 m.).

Vėliau, 1525 m., Vokiečių ordinas tapo Prūsijos kunigaikštyste, valdoma Albrechto Hohenzollerno, paskutinio Vokiečių ordino didžiojo magistro. Jis buvo Lenkijos karaliaus sūnėnas ir tapo protestantu.

Galiausiai kunigaikštystę paveldėjo Brandenburgo kurfiurstai. 1655–60 m. kare prieš Švediją Hohenzollernai išdavė Lenkiją (nors buvo jos vasalai), 1657 m. ištrūko iš vasalo statuso, išlaikydami tik dalį Lenkijos teisių į Prūsiją, o 1701 m. tapo Prūsijos karaliais.

Jų valstybė buvo maža, bet stipriai militarizuota (ypač po Frydricho Vilhelmo). Jai pavyko atkovoti svarbią Sileziją iš Marijos Teresės per Austrijos įpėdinystės karą ir vėlesnius Silezijos karus. Po to jie dalyvavo Lenkijos-Lietuvos padalijimuose ir galiausiai, 1871 m., suvienijo Vokietiją.

Po Pirmojo pasaulinio karo pietinėse, lenkiškai kalbančiose srityse, įvyko plebiscitas. Tačiau gyventojai beveik vieningai balsavo už tai, kad liktų Vokietijos sudėtyje. Tam buvo kelios priežastys, įskaitant tam tikrą sukčiavimą (pavyzdžiui, pasirinkimas buvo ne tarp Lenkijos ir Vokietijos, o tarp Lenkijos ir „Rytų Prūsijos“), tačiau daugiausia dėl to, kad, išskyrus Varmiją ir Pomeraniją, gyventojai buvo protestantai ir bijojo katalikiškos Lenkijos. Be to, balsavimo metu Lenkija kaip tik ruošėsi atsilaikyti prieš bolševikus.

Lietuviškoji dalis iš pradžių priklausė Tautų Sąjungai. Tačiau Lietuva mobilizavo dalį vietos gyventojų, kad šie pasisakytų už Lietuvos valdymą, ir pasiuntė savo kariuomenę užimti regioną, taip pat gavo tarptautinį pritarimą tam. Kaip ir Mozūrijoje, vietiniai lietuviai buvo protestantai, todėl dauguma jų tolesniuose rinkimuose rėmė Vokietijos sąrašus. 1938 m. Vokietija grasino Lietuvai, kad ši atiduotų regioną atgal.

Po Antrojo pasaulinio karo (Rytų) Prūsija buvo padalinta, o vokiečių gyventojai daugiausia pabėgo arba buvo ištremti į Vokietiją, o praktikoje su lenkiškai ir lietuviškai kalbančiais gyventojais dažnai buvo elgiamasi kaip su vokiečiais. Anksčiau lenkiškai kalbėjusios sritys atiteko Lenkijai (nors dauguma vietinių lenkiškai kalbančių gyventojų išvyko), o lietuviškoji dalis buvo grąžinta Lietuvai.

Tačiau vidurinė dalis, kuri daugiausia niekada nebuvo lenkiškai ar lietuviškai kalbanti (taip pat ir Kaliningrado srities rytinės dalys, kurios kurį laiką nustojo kalbėti lietuviškai), buvo atiduota Rusijai kaip kompensacija už Rusijos karo sunkumus ir todėl, kad ji suteikė SSRS uostą Baltijos jūroje, kurio vandenys neužšąla žiemą.