Didžiausia Putino paslaptis. Viską lėmė priesaika, duota tėvui mirties patale

2014 metais įvykusi Krymo aneksija Vladimirui Putinui galėjo būti ne tik politinis sprendimas, bet ir asmeninio įsipareigojimo tėvui išpildymas – teigia žurnalistai Romanas Badaninas ir Michailas Rubinas knygoje „Caras asmeniškai“, išleistoje šių metų liepos 30 dieną.

1999-ųjų vasarą, likus keliems mėnesiams iki mirties, sunkiai nuo vėžio sirgęs Vladimiras Spiridonovičius Putinas gulėjo Sankt Peterburgo onkologinėje ligoninėje. Sūnus jį lankydavo kartu su artimais bičiuliais iš Sankt Peterburgo. Kaip vėliau pats Putinas pripažino, gydytojai iš pradžių nustatė klaidingą diagnozę, todėl buvo prarasta daug laiko gydymui.

Pasak „Komsomolskaja Pravda“, kuria remiasi knygos autoriai, Putino tėvas buvo įsitikinęs, kad jo sūnus netrukus stos prie valstybės vairo – nors tuo metu apie tai žinojo tik siauras Boriso Jelcino aplinkos ratas. Spiridonovičius esą pasakė sūnui, kad tiki Krymo sugrįžimu į Rusiją. Jis taip pat prisipažino ilgintis Sovietų Sąjungos himno, kurio buvo atsisakyta po SSRS žlugimo 1991-aisiais.

Žurnalistai nurodo, kad šias detales jie sužinojo iš žmogaus, kuris lankydavo ligoninėje gulėjusį būsimo diktatoriaus tėvą.

Nors neatmetama, kad ši istorija galėjo būti pramanyta, yra vienas svarbus faktas, kurį kiti Putino biografai dažnai pamiršta. Krymas, o tiksliau – Rusijos (anksčiau Sovietų) Juodosios jūros laivyno bazė Sevastopolyje, buvo itin brangi Putino tėvui. Prieš karą jis praleido ten nemažai laiko kaip povandeninio laivo jūreivis Juodosios jūros laivyne.

Šią šeimos istorijos dalį Putinas priminė straipsnyje, paskelbtame 2015 m. gegužės 8 d., išvakarėse Pergalės dienos minėjimo ir pirmųjų Krymo aneksijos metinių. Tame tekste jis pirmą kartą paminėjo tėvo praeitį Sevastopolyje, nors – kaip atkreipė dėmesį komentatoriai – supainiojo abiejų tėvų mirties datas.

Tėvo nuotrauka su jūreivio kepure visada kabėjo prezidento kabinete, o kartu su ja Putinas kelis kartus dalyvavo „Nemirtingojo pulko“ eitynėse. Kaip pastebi knygos autoriai, jūrinė–kryminė šeimos biografijos linija prezidentui turėjo aiškią simbolinę prasmę.

Įdomu tai, kad tėvo norą dėl himno Putinas įgyvendino anksčiau nei dėl Krymo. Jau 2000 metais, po pirmosios laimėtos prezidento rinkimų kampanijos, jis nusprendė sugrąžinti Sovietų Sąjungos himno, sukurto Aleksandro Aleksandrovo, melodiją – tik su nauju tekstu.

Tiesioginiu sprendimo impulsu tapo Rusijos sportininkų skundai: per Sidnėjaus olimpines žaidynes jie neturėjo ką giedoti per apdovanojimų ceremonijas. Nuo 1991 iki 2000 metų Rusija naudojo Michailo Glinkos „Patriotinę giesmę“, kuriai niekada nebuvo parašyta žodžių.

Dar 2000-ųjų gruodį buvo priimtas įstatymas, sugrąžinęs senąją melodiją su nauju tekstu, o per Naujųjų metų naktį jis jau nuskambėjo per valstybinę televiziją.