„Skrydžio laikas iki išlaipinimo 2–3 minutės.“ Prasideda

Karo ir politikos apžvalgininko Oleksandro Kovalenkos komentaras socialiniame tinkle X.

Bet kokioje neaiškioje situacijoje griebkitės plano „Vamzdis“...

Taigi, Pokrovskio kryptimi Rusijos armija nusprendė pakartoti operaciją „Srautas“, geriau žinomą kaip „Vamzdis“. Rusijos okupantams nepavyko jos pakartoti, tačiau svarbu suprasti, kodėl „čmobikus“ staiga vėl sugrūdo į vamzdį, kad jie šliaužtų pilvais per išmatas.

Priminsiu, kad pati operacija „Vamzdis“, vykdoma Kursko srityje, siekiant „proveržio“ į Sudžą, neturėjo jokios prasmės.

„Unikali“ ir „efektyvi“ operacija „Srautas/Vamzdis“ buvo ne kas kita, kaip generolo Lapino bandymas pateisinti savo nekompetenciją.

Operacija „Srautas“ pradėta kurti likus trims savaitėms iki to, kai Ukrainos kariuomenė jau buvo pradėjusi pagrindinių pajėgų išvedimo iš Kursko srities procesą, ir prasidėjo, kai Ukrainos pusė nustojo gauti žvalgybos informaciją iš JAV, o logistika su Ukrainos daliniais Kursko srityje gerokai pablogėjo, o tai buvo Ukrainos kariuomenės išvedimo priežastis. Tai yra, operacija „Srautas“ prasidėjo, kai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generaliniame štabe jau buvo priimtas sprendimas išvesti Ukrainos kariuomenę ir, pridengiant užnugario apsauga, jie traukėsi į pietus, įskaitant ir iš Sudžos. Kitaip tariant, tuo metu nebuvo jokios prasmės vykdyti operacijos „Srautas“!

Apskritai proveržio į Sudžą vamzdynu galėjo ir nebūti, nes karinės grupuotės „Šiaurės“ vadui generolui Lapinui buvo pasiūlyta nusileisti iš sraigtasparnių. Operacijoje buvo siūloma atlikti 2–3 Mi-8 sraigtasparnių skrydžius, galinčius nutupdyti 150–250 žmonių, ir Mi-28N atakos sraigtasparnių dengiamąjį skrydį. Skrydžio iki nusileidimo vietos laikas, atsižvelgiant į 15 kilometrų ilgio vamzdyną, yra apie 2–3 minutes.

Tačiau Aleksandras Lapinas atsisakė desanto operacijos, nenorėdamas rizikuoti sraigtasparniais, pasirinko variantą su vamzdžiu ir pradėjo jį, kai jo nebereikėjo... Ir visa tai tam, kad pradžiugintų aukščiausią karinę-politinę vadovybę po baisios gėdos Kursko srityje ir nesugebėjimo susidoroti su Ukrainos kariuomene be pastiprinimo iš Šiaurės Korėjos.

Kalbant apie Pokrovsko kryptį, čia „Vamzdis 2.0“ buvo aktualizuotas dėl tos pačios priežasties kaip ir Kursko srityje – kad paslėptų savo nesėkmes pompastiškomis nesąmonėmis.

Faktas tas, kad įsiveržimas Dobropolėje ne tik apgailėtinai žlugo, bet ir sumalė į miltus daugiau nei tris Rusijos armijos batalionus.

Pradiniame įsiveržime dalyvavo 250–300 priešo karių, kurie rugpjūčio 8–9 d. buvo siunčiami kuo giliau per pažeidžiamą vietą, kuri buvo greitai uždaryta ir užkirsta. Dėl to 51-oji regioninė karinė administracija (RKA), kuri buvo atsakinga už šią avantiūrą, pradėjo siųsti papildomus dalinius į jau veikiančias 114-ąją ir 132-ąją atskirąją motorizuotųjų šaulių brigadas, pavyzdžiui, iš 1-osios ir 9-osios atskirosios motorizuotųjų šaulių brigadų, dalyvavusių mūšiuose Rodinske ir Krasnyj Limane. Atkaklių Rusijos armijos bandymų prasiveržti į Dobropolę rezultatas buvo tas, kad per savaitę šių lemingų atakų vien šia kryptimi nuostoliai siekė apie 1300 žuvusių ir sužeistųjų.

Taigi, po poros dienų bus mėnuo nuo Rusijos armijos Dobropolskio avantiūros pradžios, o 51-oji RKA negali pasigirti niekuo, išskyrus tai, kad pasitraukė iš Torecko aglomeracijos, sutrikdė puolimą Pokrovske, sulėtino visą rytinį flangą ir visa tai prarado pajėgas ir išteklius, prilygstančius trims batalionams, o tai įprastoje armijoje jau būtų buvusi priežastis išvesti tris brigadas, kad būtų atkurtas kovinis pajėgumas.

Taigi, tokios triuškinančios nesėkmės fone jie prisimena operaciją „Vamzdis“, kuri bandys atitraukti dėmesį nuo nusilpusių brigadų Dobropolskio kryptimi. Juolab kad į Pokrovską perkeliami 40-osios ir 155-osios atskirosios jūrų pėstininkų brigados, 177-osios jūrų pėstininkų eskadrilės, 11-osios oro puolimo brigados ir 76-osios oro puolimo divizijos daliniai, kurie ne tik sustiprins 51-ąją oro puolimo diviziją, bet ir kompensuos jos patirtus nuostolius. Nors toks perdislokavimas aiškiai rodo rimtą Rusijos armijos Kursko grupės susilpnėjimą ir spaudimo Sumų regionui sumažėjimą su visomis pasekmėmis.

Kodėl Rusijos armijai reikėjo Dopropolio įsiveržimo? Į šį klausimą vis dar nėra aiškaus atsakymo. Greičiausiai tam, kad Putino ir Trumpo susitikimo Aliaskoje išvakarėse parodytų, jog Rusijos armija ne tik toliau puls, bet ir „pralauš“ Ukrainos gynybą. Tačiau paaiškėjo, kad yra visiškai priešingai ir taip globaliai, jog norint ištaisyti kritinę situaciją, reikia atitraukti pajėgas ir išteklius iš kitos ne mažiau pražūtingos srities – Sumų „buferinės zonos“, iš tiesų švelniai skelbiant „geros valios gestą“.

Taigi kaip šio sąmyšio fone neprisiminti „Vamzdžio“?