„Ukrainiečiai įstrigo „Bosnijos pragare“. Milijonai to nežino“

Ukrainos žurnalisto Vitalijaus Portnikovo komentaras.

Ukrainiečiai, svarstydami apie karo pabaigos galimybę, dažnai kalba apie Kroatijos ar Korėjos scenarijų.

Tačiau iš savo priešų perspektyvos jie labiau linkę atsidurti pragariškame Bosnijos scenarijuje.

Serbai neneigė kroatų tapatybės, jie tiesiog buvo jų priešai. Korėjos ir Kinijos komunistai neabejojo, kad korėjiečiai gyvena Korėjos pietuose, jie tiesiog norėjo pakeisti socialinę struktūrą toje pusiasalio dalyje. Tačiau su bosniais buvo visiškai kitaip. Tiek serbai, tiek, beje, kroatai pradžioje neigė jiems jų tapatybę. Ir jie laikė juos lygiai tokiais pačiais serbais ar kroatais, kurie tiesiog priėmė kitą religiją, bet liko tie patys ir netgi kalbėjo ta pačia kalba.

Pirmasis Šiaurės Makedonijos prezidentas Kiro Gligorovas man papasakojo, kaip jis ir Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūros pirmininkas Alija Izetbegovičius bandė pasiūlyti Serbijos ir Kroatijos vadovams civilizuotą atsiskyrimo ir sambūvio scenarijų. Tačiau ir Miloševičius, ir Tudžmanas Bosniją suvokė kaip Serbijos ar Kroatijos tęsinį ir visiškai nesuprato, kodėl jos turėtų kažkaip su ja sugyventi.

Serbai musulmonų ir makedoniečių respublikų atsiradimą paprastai laikė socialistinės Jugoslavijos įkūrėjo Josipo Brozo Tito užgaida. Jie nuoširdžiai nesuprato, kad komunistų lyderis tiesiog reagavo į nacionalinį judėjimą Antrojo pasaulinio karo metu ir bandė sukurti sambūvio modelį savo šalies tautoms. Ir tai tikrai panašu į tai, kaip Leninas reagavo į nacionalinį judėjimą Rusijos imperijoje ir taip pat bandė sukurti sambūvio foną. Tačiau Putinas, kaip kadaise Miloševičius, laiko Leniną žmogumi, kuris „išrado“ Ukrainą, ir nereagavo į Ukrainos nacionalinio judėjimo iššūkius.

Tokio požiūrio rezultatai akivaizdūs. Serbai vykdė etninį valymą tose teritorijose, kuriose jiems pavyko, ir yra arti galutinio atsiskyrimo nuo Bosnijos. Kroatai sutiko su bosnių tapatybe vien todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo ir suprato, kad mano priešo priešas yra mano draugas – panašiai kaip lenkai pradėjo skaitytis su ukrainiečių tapatybe. Vakarai niekada nesuprato tikrųjų karo Jugoslavijoje priežasčių ir Deitone sukūrė absoliučiai negyvybingą tautų sambūvio valstybinį modelį, kai viena nepripažįsta kitos teisės egzistuoti.

Ir šiandien nė vienas iš karo su Ukraina sprendimo pasiūlymų neatsižvelgia į tai, kad pagrindinis šio karo tikslas yra ukrainiečių tapatybės, o ne kai kurių teritorijų ar net valstybingumo likvidavimas. Valstybingumą tiesiog reikia likviduoti kaip garantiją, kad jame nebus tapatybės, o teritorijos okupuojamos siekiant jį apvalyti nuo tapatybės. Tačiau tai yra pasekmės, o ne priežastys.

Ir kol rusai nepripažins, kad ukrainiečiai yra kita tauta, turinti savo civilizacinį paveldą, sąlygos Rusijos ir Ukrainos karui užbaigti neatsiras, net jei praeis ilgi konfrontacijos ir neapykantos dešimtmečiai.