Kodėl Ukraina numušė 99 % dronų, o Lenkija – 15 %? Atsakymas paprastas

Kiek iš mažiausiai 19 atskridusių Rusijos dronų rugsėjo 10 d. buvo numušta virš Lenkijos? Priešingai nei atrodo, ši informacija nėra plačiai skelbiama žiniasklaidoje, todėl laikomės dabartinės 3–4 versijos, tai yra, tik 15–20 %.

Lygiai tuo pačiu metu Ukraina atrėmė didžiulę 728 dronų ir dar 13 raketų ataką ir numušė beveik visas jas, įskaitant virš Lvivo ir Lucko – štai kaip atremiamas oro puolimas! Į miestą skrido 10 raketų ir 60 „Shahed“ raketų. Kodėl toks skirtumas tarp naikinimo efektyvumo?

Yra kelios priežastys. Pagrindinė iš jų yra finansinė. Viena „AIM-9 Sidewinder“ oras-oras raketa F-16 arba F-35 naikintuvams kainuoja beveik pusę milijono dolerių. Tačiau vieno „Geran“ drono – rusiško „Shahed“ atitikmens – gamyba kainuoja tik 10–20 tūkstančių dolerių.

Jei norėtume ilgainiui tokiu būdu numušti rusiškus dronus, tiesiog greitai bankrutuotume ir pritrūktume raketų, ypač jei dronų būtų 500–700, o ne 20 – kiek jų į Ukrainą atlekia beveik kasdien.

Net nekalbame apie „Patriot“ paleidimo įrenginius, nes jos skirtos kovoti ne su pigiais dronais, o su balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis. Viena „Patriot“ raketa PAC-3/PAC-3 MSE varianto kainuoja mažiausiai 4 mln. dolerių, o jei įskaičiuosime „viską apimančią“ versiją (pakavimas, transportavimas, skydai, saugojimas ir priežiūra), ji gali siekti iki 7 mln. dolerių.

Naudoti nešiojamus „manpadus“, tokius kaip „Stinger“ ar „Piorun“, taip pat yra šiek tiek per brangu, nebent grėsmė būtų itin didelė. Todėl kova su dronais pirmiausia atliekama naudojant standartinius trumpojo nuotolio priešlėktuvinius pabūklus, kurių ugnies greitis yra įvairus, pavyzdžiui, vokiškus „Gepard“ arba posovietinius ZU-23-2.

Taip pat yra pažangesnių sistemų, tokių kaip Taivano „Skynet“, blokuojanti GPS ir vaizdo signalus iš priešo dronų, arba Lenkijos HAWK – nešiojamas neutralizatorius, jau naudojamas kai kuriems Lenkijos oro uostams apsaugoti.

Sistemos gali blokuoti drono signalą, perimti jo valdymą arba perduoti jam klaidingas taikinio koordinates, pavyzdžiui, kad jis pataikytų į tuščią lauką arba grįžtų į savo kilmės vietą, šiuo atveju – Baltarusiją.

Jos taip pat gali būti derinamos su priešlėktuvinėmis patrankomis arba sistemomis, skirtomis kontrdronams paleisti, kurie įkalina įsibrovėlius tinkle. Galiausiai dronus bus galima neutralizuoti ir stipriu elektromagnetiniu signalu arba lazeriu.

Tačiau kadangi tai yra trumpojo nuotolio sistemos, kad būtų veiksmingos, jos turi būti tankiai išdėstytos, o tai reiškia, kad jų turi būti daug. Žinome, kad Lenkijos armija jau montuoja HAWK ant lengvųjų „Igwan“ ir „Waran“ transporto priemonių.

Antroji mažo Rusijos dronų numušimų skaičiaus priežastis yra psichologinė. Ukrainoje vyksta karas, tad akivaizdu, kad kai tik kas nors įvyksta, kariuomenė pradeda šaudyti iš visko, ką turi, įskaitant įprastus šaulių ginklus, o kartais net senovinius „Maxim“ kulkosvaidžius, ir visi prie to pripranta.

Ir galiausiai, trečia priežastis: žvalgyba ir politika. Kai Rusijos dronai įskrido į Lenkijos oro erdvę, nebuvo aišku, ar tai buvo tik pigūs imitatoriai, ar dronai su kovinėmis galvutėmis.

Tačiau kažkas tikriausiai teisingai manė, kad tai nebuvo karo tarp Rusijos ir NATO pradžia, o tik „pigi“ Rusijos provokacija. Todėl mažai tikėtina, kad dronai bus su kovinėmis galvutėmis, todėl net jei jie į ką nors atsitrenktų, žala nebūtų didelė, ji būtų nepalyginamai mažesnė nei jų numušimo kaina.

Žinoma, nėra puiku, kai krintančio metalo krūva išsprogdina skylę kažkieno stoge ir sulaužo kėbulą, bet tai ne tas pats, kas 50–90 kg trotilo sprogimas nuo „Shahed“ kovinės galvutės. Ši prielaida galbūt buvo šiek tiek pokštas, bet šioje situacijoje gana racionali.

Žinoma, kažką reikėjo numušti, kad vėliau niekas neteigtų, jog nieko nenumušė, todėl dvi ar trys „Sidewinder“ tikriausiai buvo numestos iš naikintuvų, taip pat vyko kovinės pratybos. Rusijos dronų smūgis nėra pati geriausia žinia, bet paradoksalu, bet jis turi ir savo privalumų.

Pirma, tai supažindina mus su mintimi, kad iš tikrųjų yra problema. Tai skatina geriau ruoštis ateičiai planavimo, vidinio ir NATO koordinavimo bei ginklų įsigijimo srityse. Antra, tik reali grėsmė leidžia praktiškai išbandyti, kaip viskas veikia arba neveikia, ir kur bei ką reikia tobulinti.