„Blokbasteriuse to nesate matę.“ Legendinis Ukrainos karo vadas drėbė tiesiai šviesiai, ką Rusija ruošia NATO. Visi be amo

„Pilkoji zona“ Rusijos doktrinoje – tai sąvoka, apibūdinanti veiksmų sritį tarp taikos ir atviro karo. Praktikoje tai reiškia veiksmus, kurie nėra aiškiai laikomi karo aktu, bet leidžia pasiekti politinių, karinių ar ekonominių tikslų neformaliai paskelbus konfliktą.

Į šią „pilkąją zoną“ patenka įvairūs hibridiniai veiksmai – sabotažas, kibernetinės atakos, dezinformacija ar žvalgybinės operacijos, atliekamos taip, kad būtų sunku tiesiogiai priskirti juos Maskvai. Pavyzdžių netrūksta: Krymo aneksija 2014 m., veiksmai Donbase, kibernetinės atakos prieš Vakarų šalių infrastruktūrą, dezinformacinės kampanijos internete.

Hibridinės veiklos simboliu tapo vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ – ginkluoti, kaukėti kariai, pasirodę Kryme per aneksiją. Jų skiriamasis bruožas – žali uniforminiai drabužiai be valstybinių ženklų, todėl iš pradžių buvo sunku nustatyti jų priklausomybę. Šie kariai greitai ir tyliai užėmė strateginius objektus – oro uostus, administracijos pastatus, karines bazes. Tai leido Rusijai įvykdyti pusiasalio aneksiją beveik be kraujo praliejimo. Pradžioje Rusijos valdžia neigė, kad tai jų kariai, bet vėliau prezidentas Vladimiras Putinas pripažino, kad tai buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų nariai. Dabar ukrainiečiai, pažįstantys rusus kaip niekas kitas, perspėja apie panašų scenarijų.

Juodas, bet gerai pažįstamas scenarijus

Kai Robertas Brovdi, slapyvardžiu „Madiaras“, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bepiločių sistemų vadovas, liepą saugumo konferencijoje Vysbadene (Vokietija) kalbėjo apie Rusijos keliamą grėsmę Europai ir būtinybę peržiūrėti Vakarų šalių saugumo doktrinas, daugelis skeptiškai kraipė galvas. Buvo sakoma, kad Rusijos karinis potencialas negali prilygti Vakarams, o NATO aviacijai prireiktų vos kelių dienų, kad sunaikintų Rusijos oro gynybos sistemas, ir šalis liktų bejėgė.

Problema ta, kad Rusijai visiškai nereikia plataus masto karo su Vakarais. Trečiadienį Rusijos dronai kelis kartus pažeidė Lenkijos oro erdvę. Šia proga „Madiaro paukščiai“ platformoje „X“ paskelbė įrašą, primindami Brovdžio kalbą: „Šiuolaikinė hibridinė kova mažai primena blokbasterius. Ji labiau panaši į tuos kelis dronus, kurie praeitą naktį kirto mūsų kaimyno, sąjungininko ir NATO nario Lenkijos sieną.“

Po šio „incidento“, kaip įvardijo NATO, įvyko daugybė aukščiausio lygio politikų susitikimų, išreikšta pasmerkimo žodžių, tačiau realių veiksmų nebuvo. Jungtinių Valstijų ambasadorius prie NATO Matthew Whitaker pareiškė: „Ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“, bet tai ir buvo visa griežta reakcija.

Ukrainiečiai pabrėžia: nereikia tikėtis plataus masto konflikto. Greičiau pasikartos pažįstami įvykiai: vis dažniau pasirodys „pasiklydę“ dronai, nutrūks telekomunikacijų kabeliai, įvyks „atsitiktiniai“ sprogimai amunicijos sandėliuose. Vėliau mažos ginkluotos grupės pradės perimti pasienio gyvenvietes, o tai reikš realų teritorijos praradimą.

Tokiu atveju, anot „Madiaro paukščių“, vėl sektų nesibaigiantys NATO pasitarimai, abejonės dėl 5 straipsnio taikymo branduolinę ginkluotę turinčiai Rusijai, riboto masto pajėgų siuntimas kovoti su „separatistais“ – žinomais iš Krymo „žaliaisiais žmogeliukais“. Ir tuo metu ore jau galėtų pasirodyti FPV dronai. Galbūt vėl būtų kuriamas „liaudies respublikos“ naratyvas.

Tuo pat metu Rusija pradėtų politinę destabilizaciją: iš pradžių nukentėtų ES ir NATO santykiai, vėliau atsirastų skilimų pačiose šalyse.

„Tai šliaužianti, hibridinė agresija – saugumo korozija, ardanti valstybes smulkiais pjūviais, provokacijomis ir tarptautiniais pažeminimais,“ – rašo „Madiaro paukščiai“.

Kiekybė vietoje kokybės

Maskva, žinodama savo ribotas galimybes kariauti prieš technologiškai lygiavertį priešininką, susitelkė į hibridinius veiksmus ir masinę žemesnės klasės sistemų gamybą, manydama, kad kiekybė kompensuos kokybės trūkumą.

Analitikas Konradas Muzyka, „Rochan Consulting“ vadovas, pastebi, kad pastaraisiais metais Lenkija ėmėsi „greitų pirkimų“, daugiausia dėmesio skirdama moderniai, bet brangiai ginkluotei: „Patriot“ oro gynybos sistemoms, „Apache AH-64E“ sraigtasparniams, daugiafunkciams naikintuvams F-35. Taip kariuomenė geriau pasirengusi didelio masto konvenciniam karui nei potencialus priešininkas, bet tuo pačiu neturi pakankamai priemonių gintis nuo masinio pigių bepiločių naudojimo.

Apie tai dar liepą kalbėjo Robertas Brovdi, įkūręs elitinę „Madiaro paukščių“ grupę. Jis pabrėžė pigių dronų svarbą:

„Joks tankas neišlaikys 400 dolerių vertės drono smūgio.“ Nors bepiločių pajėgos sudaro vos 2 proc. Ukrainos kariuomenės, jos sunaikina trečdalį Putino armijos. O keturios Ukrainos dronų grupės, jo teigimu, per 15 minučių galėtų sunaikinti NATO bazę iš 10 km atstumo. Daugelis tada netikėjo šiais žodžiais.

Pavojinga iliuzija

NATO ir Lenkija džiaugiasi sėkmingai sureagavusios į keliolikos rusiškų dronų įsibrovimą į Lenkijos oro erdvę. Tačiau Konradas Muzyka perspėja: „Tvirtinimai, esą dalis dronų buvo sąmoningai praleisti, nes nekėlė grėsmės, yra pavojinga iliuzija. Dronai „Geran“ gali gabenti iki 5 kg kovinę galvutę arba žvalgybinę įrangą. Praktiškai tai reiškia, kad priimame situaciją, kai priešiškos šalies bepiločiai gali nevaržomai skraidyti virš Lenkijos teritorijos ir rinkti žvalgybinę informaciją.“

Tai gali būti paskutinis skambutis Vakarams peržiūrėti savo saugumo doktrinas ir pritaikyti jas prie Rusijos hibridinių veiksmų. Reikia ne tik ryžtingų politinių atsakų, bet ir investicijų į sistemas, galinčias apsiginti nuo masinio bepiločių naudojimo – pavyzdžiui, radioelektroninės kovos priemones.

Vakarai turi suvokti, kad jau kariauja su Rusija – kol kas hibridinį karą, bet jis greitai gali peraugti į atvirą karinį konfliktą. Niekas to nesupranta geriau už ukrainiečius, tai patiriančius nuo 2014-ųjų. Galima sakyti, kad NATO labiau reikia Ukrainos, nei Ukrainai NATO. Privalome klausytis ir mokytis iš Ukrainos, kuri pažįsta Rusiją geriau nei bet kuri kita Vakarų šalis.