„Šiandien lenkai „tūsinasi“ Lvivo apylinkėse ir kelia lėktuvus Ukrainos danguje“

„Lenkai, tas pats Sikorskis (Lenkijos užsienio reikalų ministras – red.), priekaištavo JAV prezidentui Trumpui dėl sankcijų Rusijos Federacijai nebuvimo, priminė Amerikos atsakomybę už Budapešto memorandumą ir paragino perduoti Ukrainai tolimojo nuotolio raketas. Man atrodo, kad 2026 metų išvakarėse, kai Rusijos Federacija jau atvirai atakavo dviem dešimtimis dronų valstybę, kuri yra NATO aljanso narė, visiškai rimtai kalbėti apie Budapešto memorandumą yra tiesiog blogas tonas. Ne tik JAV, bet netgi Vakarų Europa duoda suprasti Lenkijai, kad rusų dronų paketo įskridimas į jos teritoriją yra tik pačios Lenkijos reikalas.“

Apie tai savo tinklaraštyje rašo Izraelio gynybos armijos karininkas, karo apžvalgininkas Igalis Levinas.

Todėl, mano nuomone, pats adekvačiausias ir realistiškiausias scenarijus Lenkijai būtų toks kelias. Pirma, padidinti ginklų tiekimą Ukrainai iš to, ką jie perka visame pasaulyje. Ginklai turi būti panaudoti kare, tegul jie kovoja.

Ne visus ir net ne pusę, bet skirti bent 5–10 % – tai yra visiškai realistiškas scenarijus. Jei Ukraina kris, visa ši technika Lenkijai nebus naudinga. Nebus naudinga, nes kovoja žmonės, o ne ginklai. O vieninteliai žmonės, kurie kovoja ir atremia Rusiją, yra ukrainiečiai.

Antra, įvesti ribotą kontingentą bent jau į vakarinę pasienio zoną: priešlėktuvinės gynybos ir aviacijos dalinius. Kad numuštų dronus ir sparnuotąsias raketas – be „per didelio uolumo“, griežtai su Lenkija besiribojančiose zonose. Oficialiai pareikšti, kad tai yra reakcija į tiesiogines Rusijos atakas prieš Lenkiją, todėl dronus numušime dar virš Ukrainos, kol jie nepasiekė pačios Lenkijos.

Paraleliai tai būtų naudinga pilotų ir priešlėktuvinės gynybos specialistų ugdymui ir mokymui realiame kare. Ir Ukrainai nauda: pasienyje su Lenkija galima statyti daugiau karinės ir pramoninės infrastruktūros, nes dabar ją dengs ir Ukrainos, ir Lenkijos PVO.

Svarbiausia, kad Maskvai tai būtų signalas: šiandien lenkai „tūsinasi“ Lvivo apylinkėse ir kelia lėktuvus Ukrainos danguje, kad numuštų eilinį šahedą, o rytoj jie jau veiks Kyjivo apylinkėse.

Be to, svarbu atsigręžti į Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių pusę, nes Aljansas yra, bet jis neskuba veikti vieningai, o kiti europiečiai – taip pat. Tai reiškia daugiau bendrų projektų, nepaisant istorinės antipatijos ir šiuolaikinės konkurencijos.

Kai ateis rusai, jiems bus nusispjauti į istorinius niuansus  ir tai, kas kuo ir kiek nepasitikėjo. Tai yra visiškai realus scenarijus: tik gynyba savo nacionalinių interesų rėmuose, ir jokių smūgių į objektus Rusijos Federacijoje ir pan.

Juk visokie Kimai siunčia savo karius mokytis ir kariauti Rusijoje, todėl ir mes nusiųstume – kaip sakoma, tai yra tik interesai, nieko asmeniško.

Galiausiai, trečia – lenkams tai būtų psichologinio barjero lūžis: pirmą kartą dalyvautų reguliari kariuomenė, kuri, grįždama į Lenkiją, galėtų pasakyti: „Taip, aš dalyvavau realiame kare.“

Taip, ribotai, taip, priešlėktuvinės gynybos specialistai ir lakūnai (nors lakūnai žūsta, o ir priešlėktuvinės gynybos specialistai taip pat gali smarkiai nukentėti), bet būtent realiame kare.

Rusai – ne abrakadabra, juos tikrai galima mušti: mušti geležį, kuria jie svaidosi ir kurią paleidžia. 

Tai galingiausias psichologinis faktorius, nes pradėti kariauti nuo nulio yra sudėtinga, ypač kai nekariavote beveik šimtą metų.

Ukrainos kovinei parengčiai 2022 metais didelę įtaką turėjo ir tai, kad šimtai tūkstančių jos piliečių praėjo ATO/OOS.

Net jei pusę metų jie tiesiog prasėdėjo fronte ir buvo tik pora smūgių, tai suteikė ukrainiečiams psichologinį faktorių: „Aš ten buvau, aš kariavau, rusai taip pat mirtingi, jie taip pat miršta, mes juos atremiame.“

Kartais ištisos tautos akimirksniu subyra, o valstybės krinta, nes kritiniu momentu, tautos išbandymo metu – kare, įvyksta visuotinis sustingimas ir paralyžius. Lenkų vietoje aš neignoruočiau tokios unikalios galimybės.