„Pamažu, bet užtikrintai. Žingsnis po žingsnio.“ Prie sienos su Rusija kažkas vyksta

Karas Ukrainoje bus ilgas ir perrašys tarptautinę teisinę bei politinę tvarką.

Nors Vakarų šalys aktyviai ragina Ukrainą ir Rusiją nutraukti ugnį ir prognozuoja, kad karas baigsis jau šiais metais, jokių ženklų, kad tai įvyktų, nematyti – veikiau priešingai. Pagrindiniai pastaruoju metu stebimi politiniai ir kariniai rodikliai rodo, kad V. Putino režimas ruošiasi labai ilgam karui, rašo karo ir politikos apžvalgininkas Oleksandras Kovalenko.

Vienas iš šių pastarųjų rodiklių buvo Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojo Dmitrijaus Kozako, žinomo dėl savo pomėgio hibridinio karo scenarijams ir separatistinių „liaudies respublikų“ kūrimo priežiūros, atsistatydinimas. Prieš Dmitrijaus Kozako atsistatydinimą buvo panaikinta Tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir tarpregioninių bei kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyba, kuri prižiūrėjo politiką buvusios SSRS šalių atžvilgiu.

Iš tiesų, pastarųjų savaičių įvykiai, įskaitant Dmitrijaus Kozako atsistatydinimą ir jo komandos išvykimą kartu su juo, rodo besąlygišką „karo partijos“ pergalę Vladimiro Putino aplinkoje, kuriai priklauso ir Sergejus Kirijenko. Beje, būtent S. Kirijenko pakeitė Dmitrijaus Kozako „Tarpvalstybinio bendradarbiavimo valdybą“ „Strateginės partnerystės ir bendradarbiavimo departamentu“.

Be kita ko, ryškus pastarųjų dienų politinis ženklas buvo generolo Andrejaus Mordvičiovo pasirodymas V. Putino palydoje, jo vizito į „Zapad-2025“ pratybas metu. Tai ne tradicinis Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo palydovas, o generolas Andrejus Mordvičiovas. Jis žinomas ne tik dėl karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, bet ir dėl radikalių metodų, vykdant jungtines ginkluotas puolimo operacijas, vadinamas „mėsos šturmais“.

Iš tiesų, šie ir daugelis kitų Rusijos vidaus politinio gyvenimo aspektų aiškiai rodo, kad V. Putino artimiausioje aplinkoje ne tik neatsirado nė vieno „taikaus susitarimo“, net ir apgaulės, šalininko; priešingai, vis daugėja nesibaigiančio karo ideologų. 

Kovos zonoje per visus 2025 metus nebuvo nė vieno ženklo, kad Rusija būtų pasirengusi sumažinti karo veiksmų intensyvumą ar sutikti su kokiais nors susitarimais, kurie bent laikinai sustabdytų aktyviąją karo fazę. Rusija pasinaudojo dviem vienašališkai Velykų ir gegužės mėnesiais paskelbtomis „paliaubomis“, kad perdislokuotų ir pergrupuotų karius keliose vietovėse, reikšmingai nesumažindama savo puolimo operacijų.

Šios „paliaubos“ buvo ne kas kita, kaip dar vienas Kremliaus blefas, siekiant karinių tikslų, siekiant pagerinti karių padėtį prieš 2025 m. vasaros puolimo kampaniją.

Šiuo metu esame pereinamajame Rusijos ginkluotųjų pajėgų laikotarpyje nuo vasaros puolimo kampanijos iki rudens-žiemos laikotarpio, ir jau dabar akivaizdūs tolesni pergrupavimai ir perdislokavimai operacijų teatre, rodantys kelių frontų stiprėjimą ir kovinių formacijų konsolidaciją Maskvai svarbiose vietovėse.

Visų pirma, pakeitus nesėkmingai Šiaurės pajėgų grupės vado poste dirbusį generolą pulkininką Aleksandrą Lapiną, pajėgos ir ištekliai buvo perdislokuoti iš Kursko srities, o iš dalies ir iš Sumų sektoriaus, į Pokrovsko. Tiksliau, buvo perdislokuoti 40-osios ir 155-osios jūrų pėstininkų brigadų daliniai, taip pat desantininkų daliniai. Iš esmės tai susilpnino Sumų sektorių, bet sustiprino Pokrovsko sektorių, kuris buvo labai svarbus, bet itin problemiškas ir kuriame buvo apsupti keli 51-ųjų nepriklausomųjų oro pajėgų daliniai.

Puolimas Siversko kryptimi ir 6-ųjų specialiųjų oro pajėgų pastiprinimas Kupjansko kryptimi rodo, kad Rusijos vadovybės 2025–2026 m. rudens–žiemos laikotarpio planas iš esmės nepasikeitė ir kad po jo prasidės 2026 m. pavasario kampanijos etapas.

Svarbus etapas buvo Rusijos dronų skrydis Lenkijoje – tikslinė operacija, skirta ne tik išbandyti leistinas ribas, bet ir atlikti žvalgybą NATO oro erdvėje. Ši žvalgybos operacija tapo rimčiausiu iššūkiu NATO nuo Šaltojo karo pabaigos, o Šiaurės Atlanto aljansas neatlaikė šio jėgos išbandymo tiek politiniu, tiek kariniu požiūriu.

Akivaizdu, kad karas Ukrainoje, prasidėjęs ne 2022 ar net 2014 m., o daug anksčiau, buvo gilioje, pradinėje hibridinėje fazėje ir pamažu, bet užtikrintai, žingsnis po žingsnio, transformuojasi į tai, kas pakeis pasaulio tvarką tarptautinio teisinio ir politinio teisingumo klausimais.

Šiandien matome daugelio po Antrojo pasaulinio karo susikūrusių tarptautinių institucijų bejėgiškumą, bestuburiškumą ir amorfiškumą, kurios nesugebėjo įrodyti savo gebėjimo teikti paramą ir patikimą apsaugą nuo agresijos ir įsiveržimų. Prie JT, kuri jau seniai įrodė savo neefektyvumą, buvo prijungta NATO, amorfinė TATENA, ESBO, kuri ne kartą save diskreditavo, ir kitos institucijos, tokios kaip Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Atrodytų, labiausiai konsoliduotas ir patikimas karinis-politinis Aljansas pasirodė esąs visiškai neveiksmingas tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu prieš pačias primityviausias grėsmes.

Karas Ukrainoje atskleidžia dešimtmečius remtų institucijų, kurios buvo laikomos vienintelėmis, galinčiomis apsaugoti pasaulį nuo dar vieno pasaulinio karo, neefektyvumą, amorfiškumą ir bevertiškumą. Tačiau tai pasirodė esanti netiesa.

Šiame kontekste neįmanoma neprisiminti dabartinės tarptautinės teisinės ir politinės tvarkos, apimančios valstybių suverenitetą, sienų neliečiamumą, valstybių teisinę lygybę ir nesikišimą į vidaus reikalus, pradžios.

Visi šie šiuolaikinės, lygiateisės pasaulio tvarkos pamatai buvo padėti 1648 m., pasibaigus vienam kruviniausių karų Europoje – Trisdešimties metų karui. Prieš 377 metus tarp Šventosios Romos imperijos, Prancūzijos, Švedijos ir kitų Europos valstybių sudaryta Vestfalijos taika padėjo pamatus šiuolaikinei tarptautinių santykių sistemai.

Sistemai, kuri per pastaruosius šimtmečius buvo ne kartą pažeista, tačiau ją turėjo palaikyti ir stiprinti tarptautinės institucijos, kurios per pastaruosius tris dešimtmečius demonstravo savo nekompetenciją.

Karas Ukrainoje tapo įmanomas būtent dėl ​​tarptautinių institucijų profesinio nekompetentingumo ir neefektyvumo, kurios, užuot reformavusios ir reagavusios į šiuolaikinius iššūkius, išlieka giliai archajiškos ir biurokratiškos. Ir visi šie veiksmai tik priartina kitą pasaulinį karą, kuriam Rusija akivaizdžiai ruošiasi, bet jokiu būdu neatidėlioja ir nesumažina jo tikimybės.

Akivaizdu, kad karas Ukrainoje nesibaigs rytoj, po 24 valandų. Jis taip pat nesibaigs 2025 m. Jis tęsis visus 2026 m., fazė po fazės, su labai didele visuotinės mobilizacijos tikimybe Rusijoje. Be to, jį lydės daugybė Rusijos provokacijų prieš savo kaimynes, ne tik prieš ES ir NATO šalis. Pavojuje yra praktiškai kiekviena šalis, turinti sausumos sieną su Rusija.

Nesakau, kad karas tarp Ukrainos ir Rusijos truks trisdešimt metų, kaip truko Europoje, bet jis bus daug ilgesnis nei optimistinės prognozės, kurias kartkartėmis girdime. V. Putino režimo egzistavimas yra karas. Taika yra V. Putino režimo mirtis. Dėl savo išlikimo, pasinaudodami tarptautinių institucijų bejėgiškumu, V. Putinas ir jo palyda tęs kraujo praliejimą kuo ilgiau, kad išliktų visiškai saugūs.

Ukraina savo pasipriešinimu tik pabrėžia tarptautinės bendruomenės bejėgiškumą susidūrus su tokia aiškia ir globalia grėsme, kuri gali peraugti į tai, ko taip bijo Senasis Pasaulis. Vienintelis dalykas, kuris nėra iki galo aiškus, yra tai, ar ji labiau bijo Rusijos keliamos grėsmės, nei būtinybės pasaulinei reformai institucijose, kurios palaiko tarptautinę teisinę ir politinę tvarką.

Ar reforma yra baugesnė nei pasaulinis karas? Tačiau ji neišvengiama.