„1 000 kovotojų. Kryme. 200 operacijų“

Per pastaruosius 11 metų, ypač po Rusijos plataus masto invazijos 2022 m. vasarį, Ukrainos pasipriešinimo judėjimas išsivystė į hibridinę, daugiadomenę gynybos sistemą, veikiančią okupuotų teritorijų širdyje ir vis dažniau už sienos, pačioje Rusijoje.

Tai, kas 2014 m. prasidėjo kaip prastai koordinuotų ir ribotų išteklių nepaklusnumo aktų serija, 2025 m. virto tvaria pasipriešinimo architektūra. Joje derinami sabotažo veiksmai, tikslinės likvidacijos, mažų grupių partizaninis karas, žvalgybos rinkimas ir platinimas, taikinių nustatymas bei sekimas, taip pat psichologinės operacijos.

Šis šešėlinis karas tęsiasi nuo pietų Krymo iki šiaurinio Luhansko ir dar toliau – papildydamas Ukrainos reguliariųjų pajėgų pastangas bei sistemingai silpnindamas Kremliaus kontrolę okupuotose teritorijose.

Straipsnyje teigiama, kad pasipriešinimas ne tik tęsiasi, bet ir plečiasi – nepaisant brutalių ir sistemingų Rusijos atsakomųjų priemonių.

Pasipriešinimo grupė: žmonės, partizanai ir profesionalai

Ukrainos pasipriešinimas pirmą kartą iškilo kaip susiskaldęs, bet iniciatyvus pilietinės visuomenės judėjimas po Krymo aneksijos ir Rusijos invazijos į Donecko bei Luhansko regionus 2014 m.

Po plataus masto puolimo 2022 m. vasarį šis judėjimas sparčiai transformavosi – nuo pavienių, izoliuotų veiksmų iki koordinuotų daugiadomenių operacijų. Ši adaptyvi raida atspindi klasikinę partizaninio karo strategiją: ne fronto mūšiais, o priešo valios silpninimu ir jo resursų išsekimu.

Ukrainos pasipriešinimas gerokai išplėtė savo veikimo lauką, pranokdamas tradicinius lūkesčius. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – „Ateš“ lankstinukų platinimas Samaroje, mieste, esančiame daugiau nei 1 200 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Tai liudija ne tik judėjimo mastą, bet ir jo atsparumo gylį.

Ukrainos pasipriešinimo struktūra

Ukrainos pasipriešinimą sudaro trys tarpusavyje susiję, bet funkciškai skirtingi sluoksniai: taikus pilietinis pasipriešinimas, ginkluoti partizaniniai judėjimai ir reguliarios specialiosios karinės operacijos.

Pilietinį pasipriešinimą įkūnija „Geltonojo kaspino“ judėjimas ir grupė „Zla Mavka“. Jie pasitelkia simboliką, taikius tiesioginius veiksmus ir psichologines operacijas, kurių tikslas – stiprinti kovinę dvasią ir delegitimizuoti Rusijos okupacinę valdžią. „Geltonojo kaspino“ aktyvistai demonstruoja išskirtinį atkaklumą: okupuotose teritorijose jie platina Ukrainos nacionalinius simbolius ir nuolat ginčija okupacijos teisėtumą, vengdami smurto. Tuo tarpu „Zla Mavka“ satyrinės sabotažo akcijos dar labiau kerta per okupantų kovinę dvasią ir stiprina civilių pasiryžimą priešintis, įgyvendindamos gerai suplanuotą psichologinių operacijų strategiją.

Ginkluotą pasipriešinimo branduolį sudaro tokios grupuotės kaip „Ateš“, Ukrainos liaudies pasipriešinimas (NSU), Berdiansko partizanų armija (BPA) ir Mariupolio pasipriešinimas.

„Ateš“ judėjimas

„Ateš“ buvo įkurtas 2022 m. rugsėjį Kryme. Tai pogrindinė organizacija, veikianti visose penkiose okupuotose Ukrainos teritorijose ir net pačioje Rusijos Federacijoje. 2023 m. liepą buvęs Krymo totorių Medžliso vadovas Mustafa Džemilevas pareiškė, kad „Ateš“ galėtų mobilizuoti dar apie 1000 kovotojų – tai prilygtų pilnam pulkui, tačiau organizacijai trūksta ginklų, šaudmenų ir įrangos.

Judėjimą remia tiek Krymo totoriai, tiek kitos proukrainietiškos bendruomenės regione. Nuo įkūrimo „Ateš surengė daugiau nei 200 operacijų – nuo sabotažo ir tikslingų nužudymų iki savadarbių sprogmenų atakų (tiek stacionarių, tiek paslėptų transporto priemonėse), mažų taktinių grupių reidų bei pasalų. Svarbi judėjimo funkcija – žvalgybos duomenų rinkimas ir perdavimas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

„Ateš“ daugiatautė ir tarptautinė sudėtis, kuriai priklauso ir Rusijos piliečiai, rodo, kad šis judėjimas įgavo platų mastą ir kelia realią grėsmę okupacinei valdžiai.