Karštas pareiškimas. „Karo baigtį nulems ne frontas“

Žinomas amerikiečių istorikas ir rašytojas Jurijus Felštinskis Prahoje pristatė savo naują knygą „Natalijos Radinos Baltarusija: žurnalistė prieš diktatorių“. Po rugsėjo 17 d. kultūros erdvėje „Novoje Mesto“ vykusio skaitytojų susitikimo Jurijus Felštinskis „Radio Svaboda“ pasakojo, kaip susidomėjo Baltarusija, kodėl knygos tema pasirinko „Charter97.org“ vyriausiąją redaktorę Nataliją Radiną, taip pat išreiškė nuomonę, kad Lukašenkos režimo žlugimas gali lemti Rusijos imperijos žlugimą:

„Knygos idėja kilo gana spontaniškai. Laisvosios Rusijos forume Natalija skaitė labai trumpą paskaitą apie Baltarusiją – tiems, kurie net nesupranta, kas yra Baltarusija. Per 10 minučių – nuo ​​seniausių laikų iki šių dienų.

Pažinojau Nataliją Radiną kaip žurnalistę: ji mane kalbino svetainei, retkarčiais susitikdavome konferencijose Varšuvoje. Ši kalba man padarė stiprų įspūdį, nes staiga supratau, kad nieko nesuprantu apie Baltarusiją. Svarbiausia, ko nesupratau, buvo tai, kad tai buvo į Vakarus orientuota Europos šalis, ir kad ji visada tokia buvo – kad ji nebuvo kažkokia jaunesnysis partneris ar jaunesnis brolis, orientuotas į Rusiją.

Kiekvienas, kas yra pažvelgęs į Europos žemėlapį, supranta, kad Baltarusija yra vartai į Europą, Rusijos požiūriu. Ir, atitinkamai, buferis, saugantis Europą nuo Rusijos agresijos, Europos požiūriu. Šia prasme tampa aišku, kad Baltarusija apibrėžia Europos saugumą – arba Europos interesais (kaip buferiu), arba Rusijos interesais, kaip tramplinu.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais matėme, kaip Baltarusija pamažu slysta iš buferinės pozicijos į tramplino poziciją. Tai 2022 m. lėmė, kad Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos, ir iki šiol Rusija naudoja Baltarusiją kaip trampliną, keliantį grėsmę Europos saugumui.

Šiandien tai jau veda prie akivaizdžių agresyvių pasekmių, pavyzdžiui, dronų skraidymas per Baltarusiją į Lenkiją. Rusija anksčiau naudojo Baltarusiją kaip potencialų trampliną branduolinei konfrontacijai ir atitinkamai pasirašė su Baltarusija kai kuriuos susitarimus dėl branduolinių ginklų perdavimo. Visi prisimename, kaip Lukašenka garsiai ir atvirai grasino Lenkijai ir Lietuvai panaudoti branduolinius ginklus, nors, remiantis dabartine informacija, Baltarusijoje, matyt, nėra Rusijos branduolinių ginklų. Bendra žmonių, su kuriais kalbėjau, nuomonė yra ta, kad parengiamųjų priemonių imtasi, tačiau Rusijos branduolinių ginklų perdavimas Baltarusijai dar neprasidėjo. Dėl šios priežasties Baltarusija man tapo labai įdomi.

Manau, kad gana poziciniame kare, kurį šiuo metu vykdo Rusija ir Ukraina, kai akivaizdu, kad Rusija negali užimti Ukrainos, o Ukraina, deja, negali išstumti Rusijos armijos iš okupuotų teritorijų, Rusijos pralaimėjimą galėtų užtikrinti Lukašenkos režimo Baltarusijoje pasikeitimas.

Suprantame, kad Rusijos invazija į Ukrainą buvo suplanuota kaip pirmasis žingsnis „kaskadinės“ agresijos prieš Europą link. Ir manau, kad tai aišku kiekvienam Europoje.

Jei Rusija užims Ukrainą arba pralauš Ukrainos frontą, sugriaudama šią Ukrainos „užtvanką“, tai šimtai tūkstančių Rusijos kareivių žygiuos į Europą. Tai absoliučiai aišku visiems. Nė vienas Europos politikas neturi iliuzijų, kad užėmusi Ukrainą, Rusija demobilizuos savo armiją, o visi 400 000 ar 600 000 Rusijos kareivių grįš namo ir taikiai gyvens su savo šeimomis. Manau, kad tie patys kareiviai ir toliau keliaus į Rytų Europą, yra visiškai akivaizdu.

Karas Ukrainoje buvo sumanytas kaip pirmasis žingsnis „kaskadinės“ agresijos link, tačiau Putinui jis užstrigo kaip kaulas gerklėje. Ir jis niekaip negali užgrobti Ukrainos – nei per 2014 metų „anšliusą“, nei per 2022 metų „blitzkriegą“, nei per kapituliaciją, kurios jis tikėjosi su Trumpo pagalba.

Man atrodo, kad jei Rusija šioje situacijoje prarastų Baltarusijos kontrolę, tai reikštų karo pralaimėjimą. Praradęs Baltarusiją kaip atramos tašką, Putinas negali nei veržtis į Europą, nei kelti jai grėsmės. Tuomet Europa būtų visiškai saugi, ir Putinas atitinkamai pralaimėtų visą savo užsienio politikos kovą dėl Europos užgrobimo.“

„Yra nuomonė, kad pokyčiai Baltarusijoje neįmanomi, kol neįvyks pokyčių Rusijoje. Tai yra, jei Baltarusijoje pasikeis vyriausybė, kitą dieną ten bus Rusijos tankai. Jūs keliate klausimą šiek tiek kitaip. Kiek, jūsų manymu, realūs pokyčiai Baltarusijoje be didelio masto pokyčių pačioje Rusijoje?“

„Neaišku, ar ši nuomonė teisinga. Ji gali būti teisinga ta prasme, kad jei pokyčiai įvyks Rusijoje, jie įvyks ir Baltarusijoje. Tikriausiai tai tiesa. Tačiau patirtis rodo, kad imperijos griovimas prasideda nebūtinai centre, o labai dažnai imperijos sričių pakraščiuose.

O jei, pavyzdžiui, pažvelgsime į Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 m., pamatysime, kad išcentrinis judėjimas prasidėjo Baltijos šalyse, kurios nebuvo didžiausios Sovietų Sąjungos teritorinės dalys.

„Atsižvelgiant į tai, galima sakyti, kad imperija tuo metu jau buvo šiek tiek susilpnėjusi, nors ją bandė išlaikyti kartu sovietų armija – buvo ir Vilniaus televizijos bokšto šturmas, ir kiti įvykiai buvusios Sovietų Sąjungos pakraščiuose. Kiek susilpnėjusi turėtų būti Rusija, kad Baltarusijoje įvyktų pokyčiai?“

„Pamąstykime apie „molinių kolosų“ temą. Tai ir yra revoliucijų ir imperijų problema. Jos visos atrodo beprotiškai stiprios iki tos dienos, kai staiga paaiškėja, kad tai griūvantis kortų namelis. O tada, atsigręžę atgal, visi sako: na, taip, imperija žlugo, mes tai matėme, žiūrėk – tai ir tai buvo neteisinga.

Nėra jokios priežasties manyti, kad Putino režimas yra stabilus. Žinoma, jis buvo stabilus ir prieš didįjį karą. Tačiau 2022 metais jau prasideda didelis karas – ir tai ne apie neginkluoto Krymo užėmimą per 24 valandas, nes Rusijos armija jau ten buvo, o Ukrainos kariuomenės nebuvo. Ir net ne apie karą dėl Donbaso, kuris, beje, vyksta nuo 2014 m., o Donbasas dar nėra visiškai užgrobtas Rusijos.

Tai bene rimčiausias įrodymas, kad Rusija nėra tokia stipri valstybė, kaip bando save pavaizduoti, ir kad žmonės jos bijo, juk tai šalis, turinti branduolinių ginklų. Ir atrodo, kad niekas nenori juokauti su branduoliniais ginklais.

Rusijos režimas, kaip ir visi panašūs režimai, tam tikrą laiką yra stabilus. Ir jis gali žlugti per 24 valandas.

Kitas dalykas – ir aš tai pabrėžiu – yra tai, kad netikiu, jog Rusijoje yra Putino diktatūra. Kitaip nei Baltarusijoje, kur Lukašenkos diktatūra yra akivaizdi. Manau, kad FSB, kaip agentūra ir institucija, yra Rusijos valdžia. Ir, žinoma, šie žmonės neketina atsisakyti valdžios, nepaisant to, ar Putinas rytoj mirs. Čia yra rimtesnė problema.

Jei Lukašenka bus nuverstas arba Lukašenka mirs, o Baltarusijoje į valdžią ateis demokratinės jėgos, Rusija galėtų padaryti tą patį, ką ir Ukrainoje – pradėti karą prieš Baltarusiją. Tačiau matome, kad gerai kariauti nepavyksta. Griauti pavyksta, žudyti žmones pavyksta. Tačiau visiškai neaišku, ar atvira invazija, atvira Baltarusijos okupacija būtų blogesnis scenarijus nei dusinimas, kurį Rusija šiuo metu vykdo Baltarusijoje su Lukašenkos pagalba.

Istoriškai, aš manau, jau dabar aišku, kad po kito Rusijos imperijos žlugimo Baltarusija neabejotinai taps nepriklausoma demokratine valstybe. Be to, valstybe, kuri žvelgia į Europą, kuri prisijungs prie ES ir NATO.

Aš matau, kad yra baltarusių (iš tikrųjų jų yra daug), kurie mano, kad Baltarusija turi kovoti už savo nepriklausomybę. Kad ši nepriklausomybė susidės iš Baltarusijos orientacijos į Europą, į ES narystę.

Kad kariniu-politiniu lygmeniu Baltarusija turės prisijungti prie NATO, kad užsitikrintų savo saugumą. Iš tiesų, būtent todėl Ukraina atsidūrė tokioje situacijoje, kai tapo pažeidžiama. Juk jei ukrainiečiai būtų laiku įvykdę būtinas ekonomines reformas, atsiskyrę nuo sandraugos su Rusija ir laiku sugebėję prisijungti prie ES ir NATO, nebūtų buvę jokios Rusijos agresijos.

Juk Rusijos agresija vyksta tik prieš tas šalis, kurioms nepavyko įstoti į NATO. Gruzija 2008 m.; Moldova, kuri nuo Jelcino laikų atsidūrė sunkioje padėtyje dėl to, kad Rusijos armija ten buvo dislokuota be Moldovos sutikimo. Ir jie ten tebėra. O tada yra Baltarusija, kurią faktiškai kontroliuoja ir yra okupavusi Rusijos Federacija. O dabar Ukraina. Taigi, visos šalys, kurioms pavyko įstoti į NATO, dabar turi galvoti apie savo saugumą, tačiau viso Aljanso rėmuose.

Žinome atsakymą į klausimą, ko reikia šaliai, kad ji išlaikytų savo vientisumą, nepriklausomybę ir ekonominę gerovę. Šios negandos vaistas dabar žinomas – ES ir NATO. Būtent to ir turėtų siekti naujoji Baltarusijos vadovybė.

Labai svarbu suprasti, kas yra tie žmonės, kurie siekia vadovauti opoziciniam judėjimui, disidentų judėjimui, revoliuciniam judėjimui Baltarusijoje, ir kokie jų planai. Ir būtent šiuo atžvilgiu mane nustebino Natalija Radina. Supratau, kad Baltarusijoje yra politikų, kurie laikosi provakarietiškų pažiūrų. Nes iš šalies, gyvenant Amerikoje, visai normalu manyti, kad Baltarusija turėtų prisijungti prie NATO, prisijungti prie ES, kad baltarusiai galėtų nuversti Lukašenką. Ir tada Baltarusijoje viskas bus gerai.

Kai paaiškėjo, kad žinomi Baltarusijos politikai taip pat laikosi tos pačios pozicijos, turite pripažinti, mano teorinės prielaidos įgauna tam tikrą praktinę prasmę. Turiu pridurti, kad vienu metu skridau į Vilnių susitikti su Svetlana Cichanouskaja. Ir man atrodė, kad ji nesilaikė šių pozicijų. Ir padariau išvadą, kad pasikliauti Cichanouskaja šiuo klausimu būtų neteisinga. Tačiau Radina visiškai pritarė mano pozicijoms.

Nemačiau griežto Cichanouskajos požiūrio į Lukašenkos diktatūrą, griežtumo žmonėms, kurie yra ilgamečiai Lukašenkos sąjungininkai, kurie kartu su juo kūrė Baltarusijoje sukurtą nusikalstamą režimą.

Nemačiau jokios orientacijos į Europos Sąjungą ar NATO ta prasme, kad būtų norima jų reikalauti ir už jas kovoti. Visi tikriausiai paklaus, kas prieš Europos Sąjungą? Juk mažoms valstybėms tai gana akivaizdus ir naudingas sambūvio Europoje modelis. Tačiau NATO yra rimtas politinis klausimas. Iš tiesų, ne visi tam tikrų šalių politikai pritaria stojimo į NATO idėjai, nes tai būtų atviras antirusiškos politinės pozicijos pareiškimas.

Kol Suomija ir Švedija neprisijungė prie NATO, buvo galima teigti, kad šios šalys yra neutralios. Tačiau vos tik suomiai ir švedai pamatė riziką, net jie suskubo stoti į NATO. O dabar tai svarsto net Austrija.

Tai daug pasako. Jei politikas mano, kad jo šalis turėtų būti NATO dalimi, tai reiškia, kad jis užima tvirtą provakarietišką poziciją.